... Valdas patogiai įsitaisė savo „klasikinio stiliaus“ nutriušusios sofos gilumoje. Tas baldas buvo tarsi jo komandinis punktas. Stori pirštai, pripratę prie pigaus alaus skardinių vėsumos, dabar vik..
•
Sielai »
SKAITINIAI
... Marija sėdėjo panamėje ant vyro rankomis sumeistrauto suolelio. Jos žvilgsnis klaidžiojo po sodą, kuris šiemet pratrūko vešliu žydėjimu, žadėdamas gausų derlių. Moteris akimis glostė jaunų medelių..
•
Sielai »
SKAITINIAI
... Taip gražus, taip snieginai baltas, lyg kas būtų tūkstančius cukraus maišų išpylęs, tas mūsų Kūčių vakaras. Kiūtom vieni du prie to, menku kąsniu pamaloninto, pasninko stalo. Jaučiu, ne tik mane..
•
Sielai »
SKAITINIAI
... Aukštupio kaime visi žinojo, kad Adomo pirkia yra kitokia. Ji stovėjo ant kalvos, kur saulėlydžiai pirmiausia nudažydavo langus tirštu, žėrinčiu auksu, o ryto rasos laukuose spindėdavo lyg..
•
Sielai »
SKAITINIAI
... Gegužės naktis alsavo šiluma ir kvepėjo bundančia žeme, bet Vlada šio pavasario vyksmo nejautė. Ji sėdėjo terasoje, sustingusi, iki baltumo įsikibusi į medinius kėdės rėmus, ir žiūrėjo į aklą..
•
Sielai »
SKAITINIAI
... Kartais užtenka kelių tyliai suguldytų žodžių, kad diena nušvistų kitaip. Erlando Kinderio eilėraščiai – būtent tokie: švelnūs, taiklūs, kartais žaismingi, kartais filosofiškai gilūs, bet visada paliečiantys. Jei norisi akimirkai sustoti ir įkvėpti lengvumo, kviečiu atrasti jo kūrybą..
•
Sielai »
EILĖRAŠČIAI
... Aldonos Astrauskienės eilėraščiai – tai šviesos ir tylos kupini posmai, kuriuose susitinka laikas, laukimas ir žmogaus vidinė ramybė. Jos žodžiai švelniai paliečia sielą ir kviečia sustoti, įsiklausyti, pajusti. Ši poezija kviečia ne skubėti, o girdėti – save, laiką, šviesą ir tai, kas lieka tarp eilučių...
•
Sielai »
EILĖRAŠČIAI
... Petrė sėdėjo kirpėjos kėdėje ir stebėjo, kaip veidrodyje dygsta tikras architektūrinis stebuklas. Purkšdamas penktą lako flakoną, meistras Liutauras sukūrė tokią iškilią šukuoseną, kad Petrė atrodė aukštesnė bent trimis dešimtimis centimetrų. Už šį..
•
Sielai »
SKAITINIAI
... Velbė Gvelbė nebuvo paprasta būtybė – ji buvo viena iš tų, kurių pėdos palikdavo sidabrinį švytėjimą. Vieną vakarą, kai po mėlynu dangumi pradėjo tvenktis sutemos, ji išėjo pasivaikščioti. Tai buvo stebuklingas miškas, kuriame medžiai šnabždėjosi..
•
Sielai »
SKAITINIAI
... Vakaro saulė lėtai skendo už seno, tėvo rankomis sodinto ąžuolyno, nuspalvindama kambarį šilta, gintarine šviesa. Ant plataus ąžuolinio suolo prie lango sėdėjo tėvas. Jo rankos, gumbuotos nuo sunkaus gyvenimo, gilių randų ir dešimtmečių darbo žemėje..
•
Sielai »
SKAITINIAI