Draugystės knyga

Velbė Gvelbė nebuvo paprasta būtybė – ji buvo viena iš tų, kurių pėdos palikdavo sidabrinį švytėjimą. Vieną vakarą, kai po mėlynu dangumi pradėjo tvenktis sutemos, ji išėjo pasivaikščioti. Tai buvo stebuklingas miškas, kuriame medžiai šnabždėjosi apie senovės burtus, o gėlės skleidėsi tik tada, kai kas nors dainuodavo. Eidama gilyn, Velbė Gvelbė ant takelio netikėtai rado kai ką neįprasto – mažą, pūkuotą padarėlį, vardu Šmyku Šmakas. Jis sėdėjo susigūžęs ir kažką uoliai paišė ore savo uodega. Paaiškėjo, kad jiedu abu yra du svajokliai, ieškantys to paties – akimirkos, kai laikas sustoja.
Staiga tarp šakų pasirodė įkvėpimo angelas. Jis nepratarė nė žodžio, tik lengvai mostelėjo sparnu, ir mišką užliejo nepaaiškinama šiluma. Vedini šio jausmo, bičiuliai priėjo jaukią trobelę. Viduje, prie židinio, spragsėjo malkos, o ant stalo gulėjo stora, odiniais viršeliais įvilkta draugystės knyga. Velbė Gvelbė ir Šmyku Šmakas suprato: jų nuotykis tik prasideda, o kiekvienas bendras žingsnis bus įrašytas į šiuos puslapius. Vos tik jie prisėdo prie židinio, draugystės knyga pati atsiduso ir atsivertė. Jos puslapiai nebuvo tušti – juose judėjo gyvi paveikslėliai. Staiga iš knygos gelmių išniro mažas, auksinis įkvėpimo angelas, kuris pasirodė esąs ne tik miško sargas, bet ir istorijų metraštininkas. „Kad užpildytumėte šią knygą, turite rasti septynias miško paslaptis,“ – sušnibždėjo angelas, ir trobelėje pasklido maloni šiluma, kvepianti spygliuočiais ir medumi. Šmyku Šmakas džiaugsmingai pašoko, jo uodega ore nupiešė švytintį klaustuką. Jis suprato, kad šis stebuklingas miškas slepia kur kas daugiau, nei jie matė iki šiol.
Jiedu vėl išėjo į lauką. Po mėlynu dangumi, kuris dabar buvo nusėtas tūkstančiais mirgančių žvaigždžių, ant takelio nušvito nauji pėdsakai. Tai buvo kvietimas. Du svajokliai, susikibę rankomis, žengė pirmyn, kol tankmėje rado seną, samanomis apaugusį laikrodį, kuris rodė ne valandas, o svajonių išsipildymo laiką. Velbė Gvelbė nusišypsojo – ji žinojo, kad su tokiu palydovu kaip Šmyku Šmakas, joks kelias nebus per ilgas.
Kol du svajokliai stebėjo senąjį laikrodį, staiga virš stebuklingo miško pakilo tirštas, violetinis rūkas. Iš šešėlių, ant takelio, išniro gūžtelėjęs ir klastingas personažas – tai buvo Šimis Džimis. Jis nebuvo piktas iš prigimties, tačiau jis jautė didžiulį pavydą visiems, kuriuos aplankydavo įkvėpimo angelas.
Šimis Džimis turėjo ilgus, tįstančius pirštus, kuriais galėjo sugauti svetimus sapnus. „Kam jums ta draugystės knyga?“ – sušnypštė jis, o jo balsas skambėjo kaip sausų lapų šlamėjimas. „Ji per sunki nešti tokiems mažiems svajotojams. Atiduokite ją man, ir aš užrakinsiu jūsų prisiminimus ten, kur niekas jų nepasieks!“

Velbė Gvelbė tvirčiau prispaudė knygą prie krūtinės, pajutusi, kaip iš jos sklindanti šiluma neleidžia rūkui priartėti. Tuo tarpu Šmyku Šmakas nenustigo vietoje – jis pradėjo sukti ratus aplink piktadarį, bandydamas jį supainioti savo greitais judesiais. Staiga, po mėlynu dangumi plystelėjo ryški šviesa. Tai buvo ženklas, kad jie kažką rado – ne daiktą, o supratimą, kad Šimis Džimis tiesiog niekada neturėjo tikro draugo, su kuriuo galėtų pasėdėti prie židinio.
Šimis Džimis neketino pasiduoti be mūšio. Jis ištiesė savo ilgus pirštus, ir iš jų ištrūko tamsūs šešėlių siūlai, bandydami apvynioti draugystės knygą. Stbuklingas miškas suvirpėjo – medžiai nustojo šnibždėtis, o ore tvyrojusi šiluma staiga virto šaltu vėju. Atrodė, kad po mėlynu dangumi tuoj prasidės didysis burtų mūšis.
Tačiau Velbė Gvelbė pastebėjo kažką, ko kiti nematė. Šimio Džimio akyse ji rado ne pyktį, o begalinę vienatvę. Kol piktadarys ruošė savo tamsiausią burtą, Šmyku Šmakas staiga šmėstelėjo tiesiai jam po kojomis. Vietoj to, kad pultų, jis ištiesė Šimiui Džimiui mažą, šviečiantį kankorėžį, kurį rado ant takelio.
„Tai tau, Šimi Džimi. Kad tavo namuose irgi būtų šviesu,“ – tarė Šmyku Šmakas.
Šimis Džimis sustingo. Tamsūs siūlai išnyko. Virš jų vėl pasirodė įkvėpimo angelas, kuris savo sparnais palietė piktadario pečius. Tą akimirką ledinė širdis atitirpo. Visi trys grįžo į trobelę ir susėdo prie židinio. Šimis Džimis pirmą kartą gyvenime pajuto, ką reiškia tikra draugystė, o draugystės knyga pati įrašė naują skyrių apie tai, kaip priešas tapo trečiuoju svajokliu.