Mazgelis

Taip gražus, taip snieginai baltas, lyg kas būtų tūkstančius cukraus maišų išpylęs, tas mūsų Kūčių vakaras. Kiūtom vieni du prie to, menku kąsniu pamaloninto, pasninko stalo. Jaučiu, ne tik mane, bet ir „antrą obuolio pusę“ graužia ilgesio kirminas „Pasenom, tapom niekam nereikalingi, gal tik vienam Dievui. Na, nors tiek gerai, malda turim į ką atsiremti. Svarbu, vaikams gerai“, – klampoja mintis lipnią vakaro tylą.

– Kaip jau yra, taip, mielas mano, – persižegnojusi, tiesiu vyrui duonos riekę, bažnyčioj pašventintos, šiemet neturime, – Laužkim gimstančio garbei, – žvakė pamažu tirpsta, rieda karoliukai lyg apleistų tėvų ašaros, linkime vienas kitam šviesaus, gero, o svarbiausiai – sveikatos – turto didžiausio. Pasninkaujame tyliai, kiekvienas paskendęs savo mintyse. Gale stalo – lėkštelė, taip jau išmokyti, atklydusiam bedaliui ar namus, tą naktį lankančiai, vėlelei. Šunelis ir du katinukai akylai stebi, tiesiame ir jiems kąsnelį. „Mūsų šeimos nariai, kaip dabar imsi ir pamirši? Jie juk mūsų širdims džiuginti ir telikę“, – matyt, slapūnė ašara sublizgo, vyras suspaudžia ranką, girdžiu.

– Na, ko tu, motin, mes juk dar dviese, o du – jėga, dar ne po vieną, nesielvartauk. Remsime pečius ir tursensim į priekį, o priekis juk blynais kvepia, – stengiasi pakelti nuotaiką. Nežino, kad ir už jį mazgelį užrišau, tris „sveika, Marija ir Tėve mūsų“ sukalbėjau.

Prieš Kūčias perskaičiau, neatsimenu net kur, straipsnelį, kad reikia paimti kokią virvelę ar kaspinėlį ir sukalbėjus (tas turi eiti iš pačios širdies gilumos), poterius už artimą savo, tą, kuriam tu linki šviesaus ir gero, už kurį Dievo malonės prašai, užrišti mazgiuką, ir laikyti prie savęs tol, kol neišsipildys tai, ko dėl jo prašei. Ne kokie balvono burtai ar „čeraunikių“ kerai tat, o Dievo malonės meldimas. O aš turėjau už ką melstis, tai, nuo tų mazgelių, net šniūrelis apsunko.

O Dievu aš tikėjau nuo mažens, tyliai tikėjau, niekam nesisakydama, bijojau, kad išgirdę apie tai, neužgautų Švenčiausiojo, laikiau jį vieninteliu savo Tėvu, nes kito aš neturėjau. Užaugau vaikų namuose, kaip ta rūsio balanda, tįsau. Bet jis man siuntė gerus žmones, stengiausi iš jų, juk dovanai davė, paimti gerumą, išmokti mylėti, nelaikyti juodulio širdyje, atleisti už nuoskaudą. Kai būdavo sunku, kalbėjau, kalbėjau Dievui, gal ir nusibosdavau, bet tikėjau, neatstums. O jo Gimtadienį švęsdavau su dideliu džiaugsmu, atrodė gimė jis ir aš drauge su juo.

– Ar pakelsim vyno taurelę už Gimstantį? – paklausiau vyro, bet papurtė tik galvą.

– Ne, brangioji, mes juk ir blaivūs mokame jį pagerbti. O be to, žinai, gal teks už vairo sėsti? – niekada tokios nuodėmės nėra daręs, saugojo tuos, kuriuos teko vežti, už ką aš jį labai gerbiau.

– Tai ir gerai, taip ir palikime, „negriešykime“, – o pati pagalvojau apie dukrą: dvidešimt ketvirtą – anūkės Gimtadienis, neatsispirs, švęs, o „velnio lašai“ yra baisi nelaimė jaunam protui.

Nuojauta neapgavo.

– Mama, – išgirdau telefono ragelyje, – atvažiuok, gelbėk, nes Šarūnėlį, policija iškvietė vaikų teises, jei niekas nepaims, – kūkčiojo dukra, – Būk gera, paskubėk.

Pašoko jau ir vyras iš šilto patalo, žodžio netaręs, rengėsi. Skubėjome. Tik išvažiavę iš kiemo, drėbė matyt visą naktį, supratome, kad keliai nevalyti, bet… ko tėvai nedaro dėl savo vaikų, skynėmės į priekį. Tuos dvidešimt penkis kilometrus važiavome lyg akli kačiukai, kelias buvo susilyginęs su pieva, vedė tik nuojauta ir baimė, kad mažylį paims svetimi.

– Globa – penkioms paroms, – pasakė viena iš moterų, – tada atvešite vaiką, spręsime ką toliau daryti.

Nedaug trūko, norėjosi jai bučiuoti rankas: neatims Šarūnėlio. Nei dukrai, nei anūkei neturėjau ką pasakyti: šitaip žaisti su vaiko lemtimi? – širdį kaustė baimė, – Dieve, ačiū tau, spėjau.

Atgal važiavome tylėdami. Mano glėbyje saldžiai šnarpštė, pro miegus dar ir šypsojosi, mažas, šiltas kamuolėlis. Glaudžiau prie krūtinės, o ašaros skruostais tekėjo, tekėjo…

Tą ankstų, Šventų Kalėdų rytmetį parsivežiau kūdikėlį į savo namus. Argi žmogui žinoti, kokiu pavidalu Dievas po žemę braido, kai užriši mazgelį ir už jį?