Metai - rudenio gėrybės (15) :: Kristijonas Donelaitis | Eilėraščių skrynelė

Metai - rudenio gėrybės (15) :: Kristijonas Donelaitis

Sielai » Eilėraščiai » Patinkantys eilėraščiai » Atsitiktinis eilėraštis » Eilėraščių temos » Metai » Autoriai » Top10 » Palik PĖDSAKĄ

Metai - rudenio gėrybės (15)
Eilėraščiai apie gamtą | Autorius: Kristijonas Donelaitis | Daugiau autoriaus eilėraščių

<<<< 14 dalis | 15 dalis

Kad kunigai vaikus į šiuilę ragina siųsti
Ir kad šulmistrams reik kokį pinigą kyštert,
Ak, tokių visur glūpų niurnėjimų randas;
O paskui, kad amtmonams jau reik pasipurtint
Ir jie vakmistrams išpantyt urdelį siunčia,
Štai tuo iš visų pasalių barzdoti bepročiai,
Lyg kad jau dangus pargrius, tikt rėkia, tikt rėkia;
Ir po tam su šulmistrais, biednais nabagėliais,
Kad jie savo dalyko nor, dar barasi smirdai
Ir besibardami daug glūpų daiktų sumeluoja.
<<<< 19 >>>>

Paikius, glūps žmogus, vargu Tėvemūsų mokėdams,
Ir jo pusbrolis, nei tiek skaityt negalėdams,
Šulmistrus ir šiuiles dar išpeikt pasidrąsin.
Tikt dyvai klausyt, kad juodu pradeda zaunyt.
Ans, savo vaikinius kaip drimelius užaugindams
Ir juos lepindams bei valią visą beduodams,
Vaidijas su šulmistrais ir barasi keikdams,
Kad jiems kartais iš bėdos per subinę drožia;
O šisai, iš viso jau velniop besisukdams
Ir vaikus glūpus į šiuilę siųst nenorėdams,
Peklai ant garbės juos užaugint pažadėjo.

Paikius ant lytaus, ant giedros barasi Vauškus.
Viens taria per šviesu, kitam negana šviesybės;
Šiuilė šiam negera, o ans pamokinimą peikia.
Šulmistras keliems per jauns ir nieką nemoka,
O kitiems tas pats per sens ir blogs pasirodo.
Jis giedodams šiam per daug nemandagiai rėkia,
O kitam tas pats kaip reikia rėkti nemoka.
Viens taria per drąsus, o kits jį lėtą vadina.
Taip kunigams, taip šulmistrams visur pasidaro,
Kad šventoms dienoms nenaudėliai, susibastę
Ir nesvietiškai glūpas akis užsipylę,
Nuo kunigų bei nuo darbų jų pradeda zaunyt.
Bet ir viežlybų krikščionių dar nepristokom,
Dar yr tarp lietuvninkų viernų gaspadorių,
Ir dar tėvų yr, kurie, mylėdami dievą,
Patys ne tiktai šventai ir mandagiai elgias,
Bet ir savo namus kaip reik pridabodami valdo.

Taip ant svieto jau, kaip mums švents praneša raštas,
Vis pulkelis miels viernųjų buvo mažesnis,
Kaip ans durnas pulks nelabųjų irgi bedievių.
Bet dar ir toliaus taip bus, kad sviets pasidūkins
Ir apjeks, visai velniop rėžtu besisukdams.
Sako juk visi šventųjų prarakų žodžiai,
Ir pons Kristus pats bei jo mokintinių raštai,
Kad prieš svieto pabaigą bus toks sumišimas,
Kad baisybės pekliškos visur išsiplatins
Ir tarp ponų taip, kaip tarp glūpintelių būrų,
Tikt klastas ir šelmystes išvysime kyšant.
Matom juk kasdien, kaip jau visur karaliaudams
Velnias vis baisiaus piktųjų suvelia kudlą.
Ak broleliai, ak, išbuskim irgi pajuskim,
Kaip visur išsižioję peklos plyšta bedugniai
Ir kaip pekliškas razbaininks mūsų gadynę
Su savo mokslais velniškais sudūkina visą.
Vogt, klastuot, išplėšt ir su gvoltu pasisavint,
Šelmystes pramanyt, kekšaut bei dievą paniekint
Ir, kas dar daugiaus yr pramonių, pramanyti, -
Tai visa viera baisingos mūsų gadynės.
Ak, katrul jau čėsas mūsų nelabs nusibastė!

Toliau skaityti >>>>

[Atsiuntė: Admin]