Metai - rudenio gėrybės (12) :: Kristijonas Donelaitis | Eilėraščių skrynelė

Metai - rudenio gėrybės (12) :: Kristijonas Donelaitis

Sielai » Eilėraščiai » Patinkantys eilėraščiai » Atsitiktinis eilėraštis » Eilėraščių temos » Metai » Autoriai » Top10 » Palik PĖDSAKĄ

Metai - rudenio gėrybės (12)
Eilėraščiai apie gamtą | Autorius: Kristijonas Donelaitis | Daugiau autoriaus eilėraščių

<<<< 11 dalis | 12 dalis

Taip besipasakojant ir svodbą visą bebaigiant,
Žemė su visais daiktais virpėti pagavo.
Tuo svečiai visi, dėl to didei nusigandę,
Iš svetlyčios būriškos kūliais išsirito,
Taip kad jų keli sveikas akeles išsibadė,
O kiti rankas ar kojas buvo palūžę.
O štai vis dėl niekniekių taipo nusitiko;
Nės Dočys su šešiais kūlikais, kuldami žirnius,
Taip nesvietiškai virkščias su spragilu daužė,
Kad ir pelės po šiaudais kribždėti nedrįso,
O svečių daugums sau negandas pasidarė.

Ale nedyvikitės, kalbas girdėdami tokias;
Juk Dočys kasmets, sulaukęs rudenį riebų
Ir iškuldams savo javus, išgandina svietą.
Ak, kiek butų jis taip dūkdams jau pagadino,
Ak, kiek girių bei kalnų jis parmetė pernai!
Tikt baisu klausyt, kad Lauras, Bleberio dėdė,
Savo bėdas ir išgąsčius mums pranešė kartais.
Juk vos kiaulstaldis, vos klėtis jam pasiliko,
Irgi namai jo nei pūstynė jau pasirodo.
<<<< 15 >>>>

Tas nešvankus darbs, kurį Dočys prasimanė,
Daug bei vaidų sviete padarė.
Ak, kiek viežlybų kaimynų, butą palikę,
Rudenyj ant laukų šaltų klydinėdami slapos
Ar, savo klumokus pasidarę, ubagais eina.
Tokius išgąsčius baisius vierni gaspadoriai
Tankiai provninkams aukštiems Karaliaučiuje skundė;
Ale provos vertos kaip reik niekados nesulaukė.
Žinom juk, želėk dieve, kaip mūsų gadynė
Ašaras išverktas po kojų mindama šypsos.

Ale nežinot dar, dėl ko Dočys nepateikia
Ir dėl ko jis taip kasmets su spragilu daužia.
Sako daug žmonių, kurie jo šiupinį valgė,
Kad jisai dėl to savo kreivą vargina skūnę,
Kad ben veik girtuot ir lėbaut ką pagamintų,
Nės jis, po Mikielės tuo klojimą bemušdams,
Laižos vis ir gurkščiodams į karčemą žiūri.
Taip po tam, su pačia kelias eiles nustekenęs,
Vėtyt skubinas ir, krepšus grūdų prisibėręs,
Tuo pasilinksmint ir prisikošt į karčemą bėga.
Bet moteriškė jo, linų grįžtes nusinešus
Ir slaptoms pardavus, vis paragaudama surbia.
O dar to negana, bet ir vaikus nusivedus
Ir į tėvo prieglobstį pasodinusi maukia.

Pernai tropijos, kad Kaspars, Bleberio tarnas,
Atlankyt Plaučiūną su Dočiu nukeliavo;
Bet ir Krizas su Lauru ten jau nuvažiavo.
Nės Plaučiūns juos ant krikštynų buvo pakvietęs
Ir visus kaimyniškai primylėt pažadėjęs.
Štai tuo bažmas sukviestų svečių susirinko,
Bet ir nekviestų kaimynų daug susibėgo.
Kaspars kloniojos, dosningą Krizą pamatęs;
Ale Dočys, nei dumčius koks pilvots įsirėmęs
Irgi nešvankiai rėkaudams, česnyj pasirodė.
Nės jisai jau vėl, prieš Mertyną smaguriaudams,
Laižės vis ir gurkščiodams prisiėst išsižiojo.
Tuo Plaučiūns daug spirgintų bei šutintų valgių
Irgi ragaišių per tarnus atnešdino kūmams;
O svečiai visi, margoms eilėms susisėdę,
Lašinius ir jukas Plaučiūno girdami valgė.

Toliau skaityti >>>>

[Atsiuntė: Admin]