Ilsėkis ramybėje

Karštas liepos sekmadienis prie ežero prasidėjo ramiai. Tačiau ramybė baigėsi, kai kaktomuša susidūrė dvi skirtingos civilizacijos: „ramybės oazės“ ieškotojai ir „švęskime gyvenimą“ profesionalai.

Viskas prasidėjo nuo strategiškai geriausios, pavėsingos vietos po beržu. Pirmasis ją užėmė pensininkas Antanas. Jis išsiskleidė savo blunkančių spalvų sovietinį rankšluostį, užsivožė ant akių vietinį laikraštį ir pasiruošė dvasiniam paukščių čiulbėjimo seansui.
Ramybė truko lygiai penkiolika minučių. Prie ežero griausmingai, keldamas dulkių debesis, atbulas prisiparkavo trečios serijos „BMW“. Iš jo išsirito trys jaunuoliai, švytintys neoniniais maudymosi šortais, ir iš bagažinės išsitraukė kolonėlę, dydžio sulig vidutiniu šaldytuvu. Per visą pakrantę nuskambėjo lietuviško repo šedevras apie sunkią rajono kasdienybę. Antano kairysis antakis pradėjo trūkčioti.

Bet tikroji taktinė klaida įvyko tada, kai vienas iš jaunuolių, draugai jį šaukė Mantu, nusprendė pademonstruoti įspūdingą šuolį į vandenį, žinomą kaip „lydeka“. Rezultatas – pusė ežero vandens, kartu su dumblu ir pakelės varlėmis, tėškėsi tiesiai ant Antano sumuštinių su šlapia dešra.

– Klausyk, jaunuoli, gal gali savo triukšmą prisukti ir vandens netaškyti? – pakankamai mandagiai, bet jau plieniniu balsu ištarė Antanas, nuo kaktos braukdamas ežero augalus.

– Apsiramink, seni, čia vieša vieta, ką norim, tą ir darom! – atšovė vaikis ir demonstratyviai pagarsino muziką taip, kad netoliese esančiame nendryne apkurto antys.

Konfliktas pasiekė kulminaciją, kai į pagalbą Antanui atskubėjo ponia Genutė, kuri buvo ginkluota gigantišku pripučiamu plaukiojimo antributu – rožiniu flamingu. Tai, kas sekė toliau, vietiniai gyventojai prisimins ilgai. Genutė įsuko pripučiamą paukštį virš galvos lyg viduramžių riteris sunkią kuoką ir tėškė Mantui per šoną. Flamingas pasidavė fizikos dėsniams – su garsiu „paukšt“ atšoko nuo vaikino strėnų, tad žalos nepadarė, tik privertė Mantą klyktelėti iš netikėtumo.

Jaunimas bandė gintis šlapiais rankšluosčiais, skrodė jais, lyg kokie „nindzės“ orą. Tačiau Antanas, prisiminęs jaunystės tarnybos laikus „sovietų“ armijoje, panaudojo slaptą ginklą – sunkų metalinį termosą, šlakstė juos karštu, čiobreliais kvepiančiu skysčių ir rėkė:

– Už tėvynę ir už dešrą!

Į kovą įsitraukė ir kitas poilsiautojas, kuris triūsė prie šašlyknės ir labiausiai pergyveno dėl būsimų pietų. Tad įsiveržė į mūšio lauką mojuodamas dviem aštriais iešmais:

– Gyvuliai, jei sugadinsit mano maistą, gulėsit šalti! Dinkit nuo šašlykinės!

Mantas, gindamasis nuo Genutės flamingo snapo atakų ir bėgdamas atbulas, užmynė ant vietinio šuns paliktos „minos“. Slystelėjęs lyg ant banano žievės, vaikinas atliko salto ir grakščiai nusileido tiesiai ant savo, kriokiančios ne savo balsu, garso kolonėlės. Šaldytuvo dydžio aparatas išleido paskutinį garsų „būūūm“, sutraškėjo ir išspjovė dūmų kamuolį, sudegindamas ne tik rajono repo grojaraštį, bet ir Manto firminių šortų klyną.
Pakrantėje įstojo spengianti tyla, kurią nutraukė tik pro šalį skridusios varnos karktelėjimas. Visi kovotojai sustingo lyg manekenai. Mantas gulėjo ant rūkstančių garsiakalbio likučių, rankomis bandydamas paslėpti staiga atsiradusią ventiliaciją „bikini“ zonoje. Genutė pergalingai rėmėsi į savo apdraskytą flamingą lyg sužeistas gladiatorius į kardą. Šašlykų gelbėtojas, pamatęs, kad patiekalas yra saugus, nukreipė iešmus į dangų ir sušuko:

– Dėkui, Dieve, mėsa išgelbėta!

Antanas lėtai prisiartino prie nukauto „BMV“ ekipažo, pažiūrėjo į dūmijantį laužą ir išsitraukė iš kišenės vienintelį nesušlapusį daiktą – pusę pakelio „Populiarių“ dešrelių. Prispaudęs jas prie dar karšto, perkaitusio kolonėlės radiatoriaus, jis ramiai palaukė, kol jos apskrudo.
– Na va, o sakėt, kad iš to jūsų triukšmo jokios naudos, – sumurmėjo pensininkas, gardžiai atsikasdamas improvizuoto „grilio“ gėrybės ir užsigerdamas čiobrelių arbata iš termoso dangtelio.

Supratę, kad technika prarasta, o moralinis autoritetas sutryptas, jaunuoliai skubiai susirinko „šmūtkes“ ir šoko į savo vokišką „bolidą“. Mantas, vis dar viena ranka prilaikydamas suplyšusį šortų klyną, piktai spustelėjo „gazą“ ir... dėjo atbulomis taip greitai, kad „bimbalas“ kirtosi tiesiai į jauno, dar neseniai pasodinto beržo kamieną. Garsus trekš – ir medis nulūžo, paskutinis pakrantės pavėsis buvo sunaikintas. Tai buvo, tarsi saldus, desperatiškas jaunuolių kerštas Antanui.

Pensininkas liko sėdėti plieskiant vidurdienio saulei. Tačiau jo veide nepasirodė liūdesys, Antanas lėtai pakėlė akis į nulaužtą beržą, kuris krisdamas užgulė tiesiai ant mašinos stogo ir šakomis aklinai užblokavo jos priekinį stiklą. Pamatė, kaip Mantas, nematydamas kelio per tirštas šakas, panikuoja ir tik stipriau suka vairą. Automobilis vėl rėžėsi, dabar jau atbulas, į ką tik atvažiavusio sūraus prakaito nusivelėti, Laškamono traktoriaus priekabą, kuri stovėjo už kelių metrų. Mašinos galinis „bamperis“ tik sudžeržgėjo ir nukrito į žolę šalia nulūžusios šakos.

– Taigis, – ramiai ištarė Antanas, išsitraukdamas iš krepšio didžiulį skėtį nuo saulės su senos alaus daryklos logotipu. – Ir pavėsis yra, ir malkų žiemai vyrukai priskaldė, ir dar kiemui dekoraciją paliko.

Genutė pergalingai atsisėdo ant savo rožinio flamingo ir jautėsi taip gerai lyg būtų atkovojusi karalienės Bonos Sforcos sostą.
Vyras, kuris jau iškepė šašlykus, įteikė Antanui patį pirmą iešmą, ant kurio puikavosi gražiai apskrudusi mėsa.
Jaunimas? O ką tas jaunimas? Vyrukai, išlipę iš apdaužyto transporto, bandė plikomis rankomis nustumti beržo šakas nuo lango.

– Ežero pakrantė atkovota, tad vėl galima mėgautis paukščių balsais, – nusišypsojo Antanas. – Ilsėtis irgi reikia sugebėti, turėti tam talentą!