Seniai, kai žemė dar tik mokėsi žydėti, o medžiai nežinojo, kokios spalvos turėtų būti jų žiedai, gyveno mažytė Saulės kibirkštėlė. Ji buvo tokia lengva, kad net vėjas jos nepastebėdavo, ir tokia šilta, kad net naktis jos neužgesindavo.
Kibirkštėlė labai norėjo padėti pasauliui, bet nežinojo kaip.
Vieną rytą ji nusileido ant pirmojo žiedo pumpuro ir išgirdo jo tylų atodūsį:
— Aš noriu pražysti, bet man trūksta drąsos.
Kibirkštėlė suvirpėjo. Ji prisiglaudė prie pumpuro ir atidavė jam dalelę savo šviesos. Pumpuras pražydo — pirmą kartą pasaulyje.
Ir tada kibirkštėlė suprato, kad jos vieta — tarp žiedų.
Ji paprašė Saulės:
— Leisk man tapti gyva būtybe, kuri neša šviesą iš žiedo į žiedą.
Saulė nusišypsojo ir ištarė:
— Tu būsi bitė.
• Neši šviesą, kuri vadinama nektaru,
• Kursi saldumą, kuris vadinamas medumi.
O tavo sparnai bus tokie lengvi, kad galėsi paliesti kiekvieną žiedą, kuriam reikia drąsos pražysti.
Taip kibirkštėlė tapo pirmąja bite.
Nuo tada bitės skraido po pasaulį, nešdamos žiedams šviesą, o žmonėms — saldumą, kuris primena, kad net mažiausia kibirkštėlė gali pakeisti pasaulį.