Apsisukite, kai bus saugu!

Jadzė sėdėjo ant, gonkose esančio, suolelio ir žiūrėjo į kaimyno kieme besiplaiksytatį gaidį, kuris nesėkmingai bandė peršokti šuns būdą. Netrukus pro vartelius, nešina dubeniu šviežių agurkų, įlėkė kaimynė Genutė.

– Jadziūn a Jedziūn, nu tu tik pažiūrėk į tą mano durną senį, – sėsdamasi šalia ant laiptelio, iškošė Genutė. – Visą rytą pykstasi su navigacija telefone. Nervuojasi, kad ta moteriškė aparate jam liepė su traktoriumi į pelkę pasukti. Sakau jam: Kam tu klausai tų internetinių nesąmonių? Juk dabartinis pasaulis iš proto išsikraustė, viskas suplanuota, jokių smegenų naudoti nebereikia.

Jadzė nusišypsojo taip plačiai, kad kairysis auksinis dantis sublizgėjo saulėje.
– Genute, tu mažiau gadink nervus. Aš va sėdžiu ir galvoju, jeigu nebūčiau dariusi kvailysčių jaunystėje, tai neturėčiau dėl ko dabar ir šypsotis. Mūsų laikais jokių navigacijų nebuvo, bet į tokias pelkes įbrisdavom – linksma prisiminti!

– Na jau, na jau, – sukluso Genutė, padėdama agurkus į šalį. – Kokias dar kvailystes? Tu gi visada buvai pavyzdinga kolūkio melžėja, pirmūnė!

– Aha, pirmūnė dieną, o naktį – uraganas, – nusijuokė Jadzė. – Prisimeni 1978 – ųjų gegužinę? Kai su Zita sugalvojom, kad kolūkio pirmininko motociklas su priekaba stovi „nesaugiai“?

– Jėzau marija, Jadze! Tai čia jūs jį tada sudrapalijot?! – Genutė net rankomis suplojo. – Taigi visas kaimas kalbėjo, kad vietiniai banditai pirmininką reketavo!

– Kokie banditai, Genut... Mes tiesiog norėjom į šokius greičiau nulėkti. Tik va, su vairavimu abiem buvo sunkoka. Rezultatas – tiesiu taikymu į daktaro sodo dilgėlyną, po to ir į obelį. Tris dienas buvo bintais apvyniotomis kojos. Ačiū Dievui, kad dar tik tieks. Bet užtat kokį autoritetą įgavom! Visi kaimo bernai manė, kad aš naktinėse lenktynėse nukentėjau.

– Nu tu ir duodi... – purtė galvą kaimynė, bet jos akys jau žibėjo iš smalsumo. – O aš maniau, kad tu tik per pusbrolio Antano vestuves pasižymėjai.

– O, vestuvės! – Jadzė net ranka mojo. – Ten tai buvo tikra klasika. Padauginau to saldaus naminio vyno, pažiūrėjau, kad jaunųjų valsas per lėtas, ir nusprendžiau pataisyti reikalą. Pačiupau muzikanto akordeoną ir supyliau rokenrolą! Na, šaltienos dubuo nukentėjo, pataikiau ir į jį.

– Palauk, tai ten tavo kaltė, kad dėdė Stasys pusmetį iš švarko šaltienos taukų neišsivalė? – pradėjo juoktis Genutė.

– Mano, kieno gi daugiau! Argi aš kalta, kad stalas neatlaikė, tai ant dėdė Stasio kostiumo ir suvažiavo gėrybės, bet užtat tos vestuvės iki šiol dešimtmečio įvykiu vadinamos. O dabar ką, jaunimas sėdi ir knapso susigūžę prie tų savo ekranų, nuotraukas daro, kad viskas „estetiška“ būtų. Ir charakteriai skysti, biškį kas, iškart ir pas psichologą. Mūsų laikais tai vadinosi „pasilinksminom iš širdies“.

– Tiesa, Jadziute, – atsiduso Genutė, jau linksmesnė. – Šiais laikais visi tokie teisingi, net nuobodu.

– Va būtent! Jei būčiau buvusi teisinga mergaitė ir sėdėjusi kamputyje su mezginiu, dabar senatvėje turėčiau tik idealiai tiesų stuburą ir labai nuobodžius prisiminimus apie agurkų ravėjimą. O dabar – kaulus gelia, bet širdyje saldu. Prisimenu, kaip kartą per pasimatymą įmečiau kavalieriaus kepurę į šulinį, kad tas namo neišeitų. O... prisimenu kai iš Juzo sodo obuolius vogėm, sakau tau, Genut, tai tas mano kavalierius, kai pastarasis paleido šunis, iš baimės įstrigo tarp tvoros štankietų!

Genutė, spausdama prie šono agurkų dubenį, juokėsi:
– Nu, Jadzik, nu tu ir baisi merga buvai! Šitiek metų praėjo, o tu vis tokia pati, nenustygsti vietoje.

Akimirka ir abiejų moterų žvilgsniai nukrypo į kaimyno gaidį. Tas pats nelaimingas paukštis, visą rytą nesėkmingai atakavęs šuns būdą, staiga įgavo neregėtą įkvėpimą, išskleidė sparnus, garsiai užgiedojo ir vienu galingu šuoliu peršoko tvorą, nusileisdamas tiesiai į Jadzės gonkas.
Užmatęs agurkus, nepasididžiavo, akimirksniu į vieną įsmeigė snapą.

– Paštiš tu, bjaurybe! – sušuko Genutė, mojuodama rankomis.

Bet gaidys išsigandęs ne moterų, o savo paties drąsos, tik pašoko į orą, suplasnojo sparnais ir tiesiu taikymu užskrido Jadzei ant galvos. Toji, gindamasi nuo plunksnuočio, paleido iš rankų mėtų arbatos puodelį, kuri tėškėsi Genutei ant kojų, toji tik pašoko, slystelėjo ant išmesto agurko ir abi kaimynės, susipynusios kojomis, griuvo nuo suoliuko tiesiai į gėlyną. Gaidys, pergalingai kudakuodamas, nuskrido tolyn link bulvių vagų. Kieme įsiviešpatavo tyla. Genutė sėdėjo vidury medetkų ir kitų žolynėlių, Jadzė gulėjo ant nugaros, jos plaukuose pūpsojo trys gaidžio plunksnos.

– Genut... – kretėdama iš juoko sunkiai žodžius rinko Jadzė, pagalvok, koks mums bus džiaugsmas prisiminti šį rytą!

Už tvoros pasigirdo nepažįstamas moteriškas, bet joms nepažįstamas.
– Po penkiasdešimties metrų... sukite į dešinę...
Per vartelius, įsmeigęs akis į telefono ekraną, įžengė Genutės vyras – Juozas. Ant jo kaktos švietė trys gilios raukšlės, o rankoje telefonas rėkė toliau:

– Jūs pasiekėte kelionės tikslą. Tikslas yra dešinėje.

Juozas nuleido telefoną, pakėlė akis ir tiesiog sustingo. Vaizdas buvo vertas fotoaparato. Jo pati sėdėjo vidury gėlyno, viena ranka spausdama tuščią agurkų dubenį, kita – trindama koją. Šalia jos, su gaidžio plunksna plaukuose, kaip geriausiame kurorte, gulėjo paslika Jadzė.
– Jėzau marja, švents Juozapai... – sumurmėjo Juozas, lėtai nusiimdamas kepurę ir kasydamasis pakaušį. – Aš žinojau, kad ta telefono boba yra durna, bet kad šitaip. Sakė, kad ves mane link agurkų šiltnamio, o atvedė į psichiatrinę ligoninę po atviru dangum.
Moterų juokas akimirksniu nutilo. Genutė, pamačiusi vyrą, bandė greitai pasitaisyti sijoną ir nutaisyti rimtą, padorios moters veido išraišką, bet gyslotis, kurį buvo spėjusi nusirauti, paspjaudyti ir prisilipinti prie kelio, gadino autoritetą.

– Juozai! Ko čia spoksai kaip ožys į naujus vartus? – šūktelėjo Genutė. – Padėk atsikelti, o ne su savo ta dėžute kalbėkis!

Juozas priėjo arčiau, labai įtariai apžiūrėdamas abi kaimynes.
– O tai ką jūs čia veikiat? Čia dabar nauja mada kaimo moterims – gėlyne ant nugaros gulėti ir žolę rauti dantimis?

– Mes čia, Juozeli, jaunystę prisimenam, – iš gėlyno pareiškė Jadzė, net nebandydama keltis. – Va, tavo Genutė sakė, kad tu su navigacija nemoki elgtis, tai ir nusprendėm patikrinti, ar tas aparatas mus, be žemėlapio, ras. Ir matai – surado gi bestija! Technika neapgauna.

– Technika neapgauna?! – užsidegė Juozas, vėl pakeldamas telefoną prieš akis. – Šita boba aparate man tris kartus liepė per kaimyno tvorą lipti! Sakė „kelias laisvas“. O ten tas mušeika – gaidys tupi ir žiūri į mane kaip į durnių. Beje, Jadze, kodėl tavo plaukuose jo uodega?

Genutė neatlaikė ir vėl ėmė prunkšti į saują. Juozas pamatė, kad normalaus pokalbio su bobomis nebus, atsiduso, ištiesė ranką žmonai, padėjo jai atsistoti, o tada jau dviem rankom ištempė iš darželio ir Jadzę.

– Nu ir moteriškės... – sumurmėjo Juozas, valydamas žemes nuo Genutės nugaros. – Nė vienos dienos be nesąmonių neišbūnat. Senatvė beldžia į duris, o smegenų – kaip pas tą kaimyno gaidį.
Jadzė atsistojo, nusipurtė plunksnas iš plaukų ir pergalingai pažiūrėjo į Juozą:

– Žinai ką, Juozeli? Kol darysim nesąmones, tol ta senatvė mūsų ir nepagaus. O tu džiaukis, turėsi ką savo navigacijai papasakoti, kai vakare vėl pasiklysi tarp kluono ir tualeto.

Juozas tik numojo ranka, paėmė savo Genutę už parankės ir abu nuturseno link vartelių, o iš jo kišenės vėl pasigirdo ramus, mechaniškas telefono balsas:
– Apsisukite, kai bus saugu...