Dabar skaitote: Juokingos istorijos
Lina gurkštelėjo atvėsusios, balintos kavos ir pastūmė link manęs lankstinuką. „Mūzų šauksmas“ – skelbė riebios, pretenzingos raidės.
– Tu privalai dalyvauti tame prozos konkurse, – tarė ji, žvelgdama man tiesiai į akis. – Tavo tekstai turi tą keistą prieskonį, kurio dabar visi ieško.
Būtent ji, amžinai skubanti ir tikinti manimi labiau nei aš pati, ir pastūmėjo šiam žingsniui. Lina nežinojo, kad mano kompiuteryje kelerius metus dulkėjo šimtai nebaigtų pastraipų – literatūrinių skeletų, kuriems niekaip neįpūčiau gyvybės.
Tą vakarą namuose tvyrojo spengianti tyla. Atsisėdau prie stalo, rašau dar vis senoviškai, rašaliniu parkeriu, tad ilgai kramčiau jo galiuką. Baltas popierius gąsdino savo švara, kol staiga galvoje pražydo pirmasis sakinys. Nuo tos akimirkos mintys pasiliejo lyg iš gausybės rago. Atrodė, kad kažkas kitas vedžioja mano ranką, o aš tik stebiu procesą iš šalies.
Sukūriau pasaulį, kurio ašimi tapo Elzė – mergaitė, aplinkinių vadinama kvailute. Ji tikėjo, kad Debesų ganytojai renka pamestus raktus, todėl visą dieną vaikščiodavo užvertusi galvą į dangų. Elzės balsas mano galvoje skambėjo skaidriai: – Žmonės sako, kad aš kvaila, nes visada žiūriu ten, kur nieko nėra – į viršų. Jie moko: „Elze, žiūrėk po kojomis, susikulsi nosį į tikrovę“. O aš tik šypsausi. Jie juk nežino, kad dangus yra didžiulė skalbykla, kurioje angelai velėja mūsų neištartus žodžius. Vakar mačiau, kaip virš bažnyčios bokšto pakibo pūkuotas debesis. Tai buvo mano močiutės atsidūsėjimas, paleistas prieš dešimt metų – vis dar toks pat baltas ir minkštas. Argi ne keista: žmonės renka monetas, kurios tamsėja kišenėse, bet nerenka saulės spindulių, kurie nieko nekainuoja? Mano batai purvini, nes nežinau, kur baigiasi bala, o kur prasideda atspindys. Bet tame purve aš matau žvaigždes net vidurdienį.
Apimta azarto, pasidaviau impulsui. Kūrybą perkėliau į kompiuterį ir jau tada išsiunčiau „Elzę“ savo vardu, o kitą – tamsų, niūrų apsakymą apie laikrodininką, skaičiuojantį svetimą laiką – pasirašiau prosenelės mergautine pavarde. Jis jau seniai laukė savo eilės. Tai nebuvo noras sukčiauti. Tai buvo eksperimentas. Norėjau sužinoti, kas esu iš tikrųjų ir kurią mano prigimties pusę pripažins pasaulis.
Po šešių savaičių sulaukiau skambučio. Komisija įvertino abu tekstus. Per iškilmingą laureatų paskelbimą ore tvyrojo sensacija: redaktoriai nusprendė, kad abu kūriniai tokie stiprūs, jog abu privalo atsidurti knygoje.
Tačiau saldus triumfo skonis burnoje staiga virto pelenais. Vos man užlipus ant scenos, ore pakibo sunki, tiršta tyla, kurią pamažu skrodė nuodingi šnabždesiai. Kolegų veiduose, dar ką tik demonstravusiuose mandagias šypsenas, dabar atvirai liepsnojo pavydas – tas purvinas, karčia tulžimi pažaliavęs pavydas, kylantis pamačius, jog kažkas drįso pasiimti daugiau, nei jam priklauso.
– Kaip tai įmanoma? – nuskambėjo aštrus, persmelkiantis balsas. Tai buvo viena žinoma autorė, kuri į mane visada žiūrėdavo lyg į atsitiktinę praeivę literatūros olimpe. Ji lėtai atsistojo, demonstratyviai, tarsi bjaurėdamasi, dviem pirštais užvertė abu egzempliorius. Jos akyse žibėjo arogantiška panieka. – Abiejų tekstų ritmika, tos pačios metaforos... Braižas identiškas! Tai ne talentas, tai – pigi apgaulė ir provincijos teatras. Kol tikri kūrėjai metų metus laukia savo eilės, ši nemokša nusprendė tiesiog užgrobti dvi vietas po saule? Tai įžeidimas mums visiems, kurie esame nusipelnę rašytojo vardo!
Kitą rytą verdiktas komisijos kabinete buvo trumpas ir šaltas: diskvalifikacija. Taisyklės draudė tam pačiam asmeniui teikti darbus skirtingais vardais. Iš manęs atėmė premiją, išbraukė pavardę iš būsimų leidimų, o buvę gerbėjai žvelgė į mane, kaip į kokią recidyvistę – nusikaltėlę.
Išėjau į gatvę spaudžiant lengvam šaltukui. Keista, bet nejaučiau jokio kartėlio. Prisiminiau Elzės žodžius: „Svarbu ne tai, kas tave mato, o tai, ką tu matai“.
Ši nesėkmė tapo didžiausia dovana. Supratau, kad mano tekstai yra gyvi, jei žmonės dėl jų ginčijasi, pavydi ir analizuoja, vadinasi, tuos, kurie skaitė, paliečiau iki sielos gelmių. Tad, pasitaisiau šaliką ir nužingsniavau senamiesčio grindiniu švilpiniuodama, nes kišenėje jau glaudžiau naują plunksną, kuri tikrai tiks, kažkada gero žmogaus man padovanotam, parkeriui.
Rytoj Elzė turės seserį. O pasaulis – dar vieną istoriją, kurios negalės nutildyti.
[Ana Aleksandravičienė]
... prieš dažant, kiaušinius patariama nuplauti muiluotu vandeniu su trupučiuku alkoholio - dažai pasiskirstys vienodžiau ir gausite gražesnius margučius....
•
Šventėms »
ŠVENTĖS
... Virtuvė daugeliui atrodo saugiausia namų erdvė. Čia gaminame maistą, geriame kavą, kalbamės su šeima. Visgi, būtent virtuvė, pasak higienos specialistų, dažniausiai yra nešvariausia patalpa visame..
•
sielai.php »
VERTA žinoti
... Įmonės vis dažniau ieško sprendimų, padedančių sumažinti sąnaudas, taupyti laiką ir efektyviau organizuoti kasdienius veiklos procesus. Vienas iš būdų tai padaryti – pasirinkti automobilių veiklos..
•
Aktualijos »
VERTA žinoti
Kartais norint patiems pasidaryti voką, iškyla klausimas o kokie būna standartiniai vokų formatai, tad.....
•
Įdomybės »
AR ŽINAI
... įvairūs, kartais gal ir keisti, žmonių talentai 
..
•
Akims »
VIDEO
... mokslininkai apskaičiavo, kad apšvietimui tenka nuo 15 iki 50 proc. visos suvartojamos elektros..
•
Įdomybės »
AR ŽINAI
GYVENKIME •
sveikai •
spalvotai •
patogiai •
skaniai •
draugiškai •
stipriai •
etiškai •
linksmai •
pokštaujant •
grybaujant •
keliaujant •
su meile ir
Gyvenimo būdo žurnalu!
DRAUGAI • unija.lt •
[0] 
[0]
