Žalioji girios dvasia

Iš giliausios senovės, ten, kur žmogaus atmintis tampa mitu, atkeliauja ši paslaptinga naktis. Tai akimirka, kai nublanksta riba tarp pasaulių, o žemė ir dangus susiliečia karštu, rasotu alsavimu. Dangaus skliautu Saulė ir Mėnuo šią naktį rieda viena liepsnojančia karieta, trumpam suvieniję savo galias ir pasidaliję karūna. Tai didysis Saulėgrįžos virsmas. Ilgiausia metų šviesa, tarytum ištirpęs auksas, užlieja horizontą, o sutemos taip ir nespėja subręsti į gilią tamsą. Atrodo, kad trumpiausia naktis tėra akimirka aksominės vėsos, nes joje apsigyvena milžiniška, pirmapradė žemės jėga. Tuo metu miškų laukymės dūzgia nuo nematomų sparnų, o paparčių sąžalynai pražysta stebuklingais žiedais, kurie slepiasi ir juos gali pamatyti tik labai tyros sielos žmogus, sergintis širdyje meilę. Oras tarytum sutirštėja nuo žolynų aromato, o kiekvienas rasos lašas žolėje tampa tarsi mažu veidrodžiu, atspindinčiu žvaigždžių ir ugnies sąjungą.

. . .

Eglė bėgo per rasotą pievą, jausdama, kaip šalta rasa suvilgo jos batelius ir ilgos suknelės kraštus. Aplinkui girdėjosi kitų merginų juokas – jos skubėjo kupoliauti. Eglės kraitėje jau gulėjo devynios skirtingos žolės, surinktos iš devynių laukų. Sustojusi po senu ąžuolu, ji ėmė pinti vainiką, o mintys klydo link to, kuris jos širdžiai buvo brangus. Gėlė po gėlės ji, bandydama nuspėti likimą, kuždėjo: „Ar šią naktį pamatysiu tą, kurio širdis plaka tuo pačiu ritmu?“ – spurdėjo lyg kregždė jos širdis. – „Ar jo ranka palies mano upe plaukiantį vainikėlį?“ – ji vylėsi, kad srovė jį nuneš link to, kurio labiausiai geidė.

Medžių viršūnes jau papuošė žvaigždynai, ruošdami nakties skliautą dangaus grožiui. Tolumoje sužibo didieji Rasų laužai, tačiau Eglės žvilgsnis krypo į tamsią miško tankmę. Ten, kur raganos klaidina ir savo kerais vilioja drąsuolius, ji pastebėjo pažįstamą siluetą. Tai buvo Laimis. Jis žengė gilyn į girią, vedamas smalsumo ir senųjų legendų.

Eglė nedvejodama nusekė iš paskos ir sugavo jį už rankos jau pačiame miško tirštume.
– Laimi, sustok! – sušnibždėjo ji, giliai kvėpuodama. – Ar išprotėjai? Senoliai sakė, kad šią naktį miškas gyvas. Raganos tave paklaidins.
– Aš nebijau jų burtų, Egle, – atsigręžęs nusišypsojo jis, o jo akyse atsispindėjo žvaigždžių šviesa. – Šiąnakt žemė susiliečia su dangumi. Jei šiąnakt nerasiu paparčio žiedo, gailėsiuosi visą gyvenimą. Eikime kartu.

Miškas akimirksniu pasikeitė. Medžių šakos pynėsi virš galvų, o šešėliai atrodė gyvi, šnabždantys raganų burtus. Baimės aidai sklido iš kiekvieno kampo, bandydami paklaidinti jaunuolius.
– Man baisu, Laimi. Girdžiu balsus, jie mus kviečia, – Eglė stipriau suspaudė jo delną.
– Tai tik vėjas, – ramino ją vaikinas, nors jo paties balsas suvirpėjo. – Žiūrėk į mane. Širdis prie širdies, prisimeni? Kol esame drauge, jokie burtai mūsų neišskirs. Meilė stipresnė už tankmę.

Giliausioje tankmėje jie pamatė didžiulį, vešlų paparčio krūmą, kažkas jo viduryje liepsnojo. Tai buvo jis – mistinis paparčio žiedas, švytintis purpuro ir aukso spindesiu.
– Mes jį radome... – sušnabždėjo Eglė, apstulbusi nuo grožio. – Žmonės kalba, kad tas, kas jį suranda, būna laimingas amžinai.

Laimis prisiartino, paprašė jos nuskinti, niekada neregėtą, žiedą. Tą pačią akimirką, kai žiedas atsidūrė Eglės rankoje, medžių ošimas nutilo. Vietoj gražios ateities vizijos jos akys išsiplėtė iš siaubo. Žiedo šviesoje ji pamatė didžiąją šios nakties tiesą. Jos mylimojo veido bruožai ėmė keistis, akys sužibo tokia pačia purpurine ugnimi kaip ir žiedas.
– Tu buvai teisi, Egle, – ištarė Laimis, o jo balsas nuaidėjo tarytum kelių asmenų. – Raganos šią naktį kerais vilioja drąsuolius. Tačiau ne aš buvau suviliotas – reikėjo tave čia atsivesti.

Eglė pažvelgė į savo rankas ir pamatė, kaip jos devynių žolių vainikas pavirto sausomis, juodomis šakomis. Giria nebuvo priešas, ji bandė ją įspėti. Laimis, to ji nežinojo, nebuvo paprastas kaimo vaikinas. Jis buvo miško dvasia, senojo raganų klano valdovas, kuriam kas šimtmetį reikėjo tyros širdies, kad paparčio žiedas vėl suliepsnotų.
– Ši naktis tavo širdyje gyvuos amžinai, – ištarė jis, kai paparčio žiedo šviesa visiškai apgaubė juos abu ir nuslopino paskutinį mergaitės riksmą.

Mergaitė nepajuto skausmo, tik kažkokią keistą begalybę. Kūnas prarado svorį, ji regėjo, kaip iš jos kojų tysta kažkas panašaus į šaknis, kurios kerojosi ir lindo į juodą papartyno žemę. Rankų pirštai pavirto liaunomis lazdyno šakomis, o ilgi plaukai tiesėsi vešliu samanų ir paparčių kilimu. Ji tapo naująja miško sergėtoja – Žaliąja girios dvasia.
– Dabar tu regi viską, – pasigirdo senojo girios valdovo, Laimis jau buvo nebe jos Laimis, balsas. Jis stovėjo šalia, tačiau jo pavidalas dabar buvo tarsi iš medžio žievės ir spindinčių jonvabalių šviesos. – Dabar tu esi šio miško akys ir širdis.

Atsivėrusios pasaulio paslaptys Eglei jau nebebuvo baisios. Ji akimirksniu pajuto visą girios gyvybę: po žeme knibždančių medžių šaknų pokalbius, samanose girdėjo mažiausių vabalėlių krebždesį, ji valdė upių ir upelių tėkmę. Eglė virto Žemyna, kuri prausė veidus rasa ir privalėjo saugoti augmeniją. Mylimojo klasta, ji suprato, nebuvo pikta linkinti, giriai reikėjo nekaltos, mylinčios širdies, kad neišdžiūtų, nes Eglės meilė tapo ta gyvybine jėga, kuri maitins ir girdys šią girią ateinantį šimtmetį.

Iš merginos neatėmė prisiminimų. Kai kitą rytą kaimo žmonės išsiruošė Eglės ieškoti, įžengė į girios tankmę, ji stovėjo tiesiai priešais savo raudančią motiną senos ir galingos eglės pavidalu. Kai gimdytoja prilietė medžio žievę, Eglė, dabar jau turinti eglės pavidalą, suvirpino žalias šakas, pasiuntė švelnų vėjo gūsį. Ji negalėjo grįžti, bet galėjo juos saugoti.

. . .

Nuo tos nakties šioje girioje doras žmogus, kuris uogavo ar grybavo, nepasiklysdavo, nes paslaptingas vėjas jį išvesdavo į tiesų kelią. Tačiau tas, kuris ateidavo nešinas blogiu, juodomis mintimis, išgirsdavo graudų, mergišką virkavimą, jis tyso lyg melodija, lyg perspėjimas, kuris nieko gero nežadėjo. Tad bėgdavo neatsigręždamas.

Ir šiemet, tą trumpiausią Rasų naktį , vėl degs laužai, liepsnos melsis tamsai iki pat aušros. Skambės apeigų giesmės, o upės srovė neš gėlių vainikus, kurių kiekvienas plukdys tylią viltį – sulaukti mylimojo prisilietimo.

Tačiau laiko dulkės užpusto žmonių atmintį, ir niekas nebeprisimins, kur tąkart pradingo Eglė ir Laimis. Niekas nenujaus, kad senoji eglė šnibžda ne vėjo genama. Šimtmetis praėjo, tarsi viena akimirka, ir paparčio žiedas vėl bunda naujam mirties ir gyvybės šokiui. Žalioji girios dvasia laukia. Ji budi tamsiose samanų įsčiose, pasirengusi sutikti tą, kuris, vedamas lemties, atneš savo tyrą, mylinčią širdį didžiajai miško paslapčiai, kad taptų naujuoju tankmės valdovu.