Seniai seniai, kai žemė dar buvo minkšta kaip molis, o kalnai tik kilo iš dulkių, pasaulyje gyveno Didžioji Žemės Motina. Ji vaikščiojo basomis po dar neįvardytas žemes, palikdama pėdsakus, iš kurių vėliau išaugo ežerai, upės ir slėniai.
Vieną dieną ji pastebėjo, kad pasaulis — per daug trapus.
Vėjas lengvai išrauna jaunus medžius, žvėrys ginčijasi dėl vandens, o žmonės, dar tik mokydamiesi gyventi, nesupranta, kaip saugoti tai, kas jiems duota.
— Man reikia sargo, — tarė Žemė. — Tokio, kuris būtų stiprus kaip uola, tylus kaip akmuo ir ištikimas kaip pati žemė.
Ji įsiklausė į savo širdies plakimą — tą gilų, žemą dundesį, kuris skamba po visais žemynais.
Ir iš to dundesio ji nulipdė milžinišką kūną, sunkų ir tvirtą.
Iš kalnų ji paėmė akmens jėgą, iš upių — kantrybę, iš dykumų — atkaklumą, o iš žaibo — vieną ragą, kad šis padaras galėtų pramušti kelią per bet kokią tamsą.
Kai ji įkvėpė gyvybę į savo kūrinį, žemė sudrebėjo.
Iš dulkių pakilo pirmasis raganosis.
Jis buvo tylus.
Jis buvo didingas.
Jo žingsniai skambėjo kaip tolimas griaustinis, bet širdis plakė lėtai ir švelniai.
Žemės Motina paglostė jo nugarą.
— Tu būsi mano ramybės sargas, — tarė ji. — Ne tam, kad kovotum, bet tam, kad primintum pasauliui, jog tikroji jėga yra tyli.
Raganosis nukreipė ragą į dangų, tarsi duodamas tylų pažadą.
Nuo tada jis vaikščiojo po žemes, saugodamas vandens vietas, gindamas jaunus medžius, sklaidydamas ginčus vien savo buvimu.
Bet žmonės, matydami jo jėgą, ėmė jo bijoti.
Kai kurie bandė jį medžioti, manydami, kad tokia galia turi būti įveikta.
Raganosis niekada neatsakė smurtu — jis tik traukėsi, slėpėsi, saugojo savo tylą.
Žemės Motina tai matė.
Ji palietė jo ragą ir suteikė jam žemės atmintį — gebėjimą išlikti, net kai pasaulis keičiasi.
— Tu būsi mano pamoka, — tarė ji. — Kad jėga be švelnumo yra tuščia, o švelnumas be jėgos — trapus. Tik kartu jie kuria pusiausvyrą.
Ir iki šiol, kai raganosis stovi prie vandens telkinio, tylus ir didingas, sakoma, kad jis klausosi Žemės Motinos širdies plakimo.
O kai jis pakelia ragą į dangų, tai — ne grasinimas, o senas pažadas saugoti pasaulį taip, kaip jį sukūrė žemė: lėtai, kantriai ir su gilia, pirmaprade ramybe.
[Laima | Parengta su Copilot pagalba]