Sielų šulinys

Danguje, kur naktimis švyti nepasiekiamos žvaigždės ir kurių tikrosios vietos niekas nežino, stūkso didingi, tylūs rūmai. Jų centre, tarp balto marmuro arkų, buvo Amžinasis sielų šulinys, kuris niekada nebuvo tuščias. Gelmėje ribuliavo tyra, sidabrinė šviesa. Kas sekundę nuo paviršiaus atsiplėšdavo po vieną švytintį lašą – sielą, skirtą žemėje ką tik užgimusiam kūdikiui. Iš pradžių ji buvo maža ir trapi, tačiau žmogui augant, kartu su juo plėtėsi ir keitėsi jo siela.

Prie šio šulinio krašto budėjo Elas, jis buvo vienas iš rūmų sargų, lydintis sielas į jų kelionės pradžią. Vieną akimirką iš gelmės pakilo maža, neįtikėtinai ryški siela, kuri buvo skirta mergaitei Mėjai. Elas palydėjo ją žemyn, tikėdamasis išvysti ilgą ir laimingą jos gyvenimą.

Ir labai nustebo, kai šis švytintis lašelis sugrįžo kur kas greičiau, nei sargas tikėjosi. Juk praėjo vos šešeri metai, žemėje tai trumpas vaikiško juoko blyksnis, o dangiškuose rūmuose – vos viena rami popietė. Kai Mėjos siela sugrįžo prie Amžinojo šulinio krašto, ji jau nebebuvo paprastas, permatomas lašas. Elas pasilenkė arčiau ir jos švytėjime pamatė viską, ką mergaitė spėjo sukaupti per savo trumpą kelionę. Gelmėje žibėjo pienių geltonumas – prisiminimas apie dienas, kai ji bėgiojo po pievą. Sielos pakraščiai švytėjo švelnia šiluma, tai buvo jos mamos vakariniai apkabinimai ir dainuojamos lopšinės. Viduryje pulsavo melsvas liūdesio krislelis, jis liko nuo tos dienos, kai mažylės ranka paleido savo mylimą balioną į dangų ir verkė, nežinodama, kad pati netrukus skris paskui jį. Ji nespėjo patirti pasaulio naštos ar išdavysčių, siela užaugo tik iki tyros, tobulos laimės krislo, buvo maža, bet kupina meilės.

Tuo tarpu žemėje, jos iškeliavimas mamos pasaulį pavertė spengiančia, pilka tuštuma. Tačiau Mėjos siela Elenos širdyje paliko nepaprastai stiprų amžinosios meilės pėdsaką. Ir vieną pavasario rytą, žveldama į pražydusias pienes, Elena suprato, kad gedulas negali užgesinti tos šviesos, nes jos dukros siela užaugo apsupta beribės meilės, ir ta meilė turėjo tęstis.
Elena ėmė savanoriauti vaikų ligoninėse. Ji nešė ten spalvas, kurios guodė kitas, vaikus praradusias, motinų širdis. Ji išmoko pastebėti smulkmenas lygiai taip, kaip jas pastebėdavo jos dukrelė Mėja. Kaskart, kai tik Elena žemėje nusišypsodavo ar gera padarydavo kitam, Amžinajame šulinyje suvirpėdavo sidabrinė banga – dukros siela, kuri būdama danguje maitinosi mamos daromais gerais darbais.

Praėjo daug dešimtmečių. Elenos plaukus papuošė sidabras, o veide raukšles išraižė ilgas, prasmingas gyvenimas. Kai atėjo laikas užmerkti akis, jos siela – didelė, išmintinga ir švytinti gilia ramybe, pakilo tiesiai į dangiškuosius rūmus.

Prie šulinio krašto ją pasitiko Elas, tačiau Elena žiūrėjo ne į jį. Iš jo gelmių, pajuto pažįstamą artumą, pakilo maža, pienių geltonumu švytinti Mėjos siela. Visi žemėje pragyventi dešimtmečiai akimirksniu prarado prasmę. Dvi sielos – viena maža ir tyra, kita didelė ir nugyvenusi ilgą laiką, apsiautė viena kitą džiaugsmo šviesa ir drauge paniro į šulinį.

Elas šypsojosi. Jis žinojo, kad nuo šios akimirkos iš gelmės išskrendančios mažytės sielos nešis savyje dalelę tos nepaprastos motinos ir dukros meilės, kurią jos užsiaugino žemėje.