Kalėdų eglutės puošimo tradicijos

Šventėms » Belaukiant švenčių » Kūčios » Kalėdos » Valentinas » Užgavėnės » Velykos » Helovinas » Vestuvės » Kalendorius

Septintajame dešimtmetyje į Vokietiją atvykęs Šv. Bonifacijus vietinius pradėjo mokyti Dievo Žodžio.

Anot legendos, išradingasis vienuolis tam, kad pagonims paaiškintų Šventąją Trejybę, panaudojęs kūgio formos pavidalą - amžinai žaliuojančio eglės medžio. Naują tikėjimą priimantys žmonės pradėjo garbinti eglę kaip Dievo medį, nors prieš tai šventu medžiu buvo laikomas ąžuolas.

Taip amžinai žaliuojantis eglės medis tapo senovės pagonių krikščioninimo idėja, simbolizuojančia atsinaujinančio gyvenimo šventę.

Senovėje ant pačios didžiausios eglės gruodžio pabaigoje, laukdami sugrįžtant saulės, žmonės kabindavo dovanas, skirtas dvasioms, kad išmelstų gerą derlių. Senosios Europos gyventojai šakas puošdavo obuoliais - vaisingumo simboliais, kiaušiniais, simbolizuojančiais harmoniją ir gėrybes, bei riešutais - stiprybės simboliais. Buvo laikoma, kad taip papuoštos eglės šakos gali atbaidyti ir piktąsias dvasias, kurių ypatingai reikėjo saugotis tamsiuoju periodu.

Pirmieji rašytiniai šaltiniai, užsimenantys apie Kalėdų eglutę datuojami XVI amžiuje Vokietijoje. Minima, kad Elzaso krašte nuo seno buvęs paprotys Kalėdoms ant stalo pastatyti mažą eglutę, papuoštą obuoliais ir saldumynais, dažniausiai įvairiais kepiniais. Šis paprotys išplito po visą Vokietiją ir 1610 m. egles pradėta puošti blizgučiais iš sidabro.

Neužilgo, XVII a. antrojoje pusėje, atsirado mada eglutes puošti žvakutėmis. Sakoma, kad Martynas Liuteris norėdamas parodyti vaikams, kaip žvaigždės mirkčioja tamsią naktį, papuošė mažą eglutę žvakutėmis. Cecho vaikai iki Kalėdų kauptus saldumynus mielai pakabino ant eglės šakų.

Eglės puošimo Kalėdoms tradicija driekėsi vis plačiau. Latvijos valstybėje, Rygos miesto aikštėje net aštuoniomis kalbomis lentoje galima perskaityti „Pirmasis Naujųjų Metų medis Rygoje, 1510 metais”.

Į vidurio Europos šalis tradicija puošti eglutę Kalėdoms skverbėsi pakankamai sunkiai. Didžiojoje Britanijoje amžinai žaliuojančio medžio puošimą išpopuliarino spaudoje pasirodžiusi iliustracija, kaip švenčiamos žiemos šventės karališkoje šeimoje. Britai nekopijavo vokiečių ar kitų tautų, egles jie puošdavo savaip: naudojo blizgučius, sidabrinius siūlus ir karoliukus. Jaunos damos valandų valandas praleisdavo karpydamos snaiges ir žvaigždes, siūdamos mažyčius maišelius paslaptingoms dovanėlėms ir darydamos popierinius maišelius į kuriuos dėdavo cukruotus migdolus. Jų mėgstamiausios eglės puošimo detalės buvo žvakės mediniuose lankeliuose ir medžio viršūnėje nusileidę angelai. Šeimoje puošdavo tiek eglučių, kiek buvo narių, nes prie jų buvo padedamos kalėdų dovanėlės kievienam asmeniškai. JAV pirmoji eglė buvo papuošta 1816 metais Pensilvanijos valstijoje. Puošiama savos darybos žaislais. Taip pat į iš alavo padarytus žibintus buvo įdedamos žvakės, kad galėtų šviesti tartum iš urvelio. Tais laikais visos dekoracijos buvo klijuojamos, karpomos, siuvinėjamos. Kalėdinės ėdžios po eglute buvo pati svarbiausia švenčių detalė.

1880-aisiais prasidėjusi estetinio judėjimo banga įtakojo ir eglės puošimo madas. Tuo metu eglė itin puoselėjama, nes ant jos kraunama tiek, kiek sugebama sutalpinti arba visiškas kontrastas - delikačios spalvos, formos ir pats puošybos stilius. Tuo metu eglė jau nukeliama nuo stalo. Kiekvienai šeimai atsiranda poreikis namuose turėti kuo aukštesnę eglę, atspindinčią pačios šeimos turtingumą ir padėtį visuomenėje.

Lietuvos kaimuose apie kalėdines eglutes XX a. pirmaisiais dešimtmečiais dar nebuvo žinoma, bet aptinkama užrašų, kad buvęs paprotys Kūčių dieną kabinti rugių pėdą, o Mažojoje Lietuvoje Kalėdoms ant durų pritaisydavo eglių šakelių. Paprotys puošti eglutę pirmiausia paplito dvaruose, mokyklose, bažnyčiose (bažnyčia aiškina, kad eglutė simbolizuoja Kristų, o jos amžinas žaliavimas - amžinojo gyvenimo viltį).

20a. gyvos ir didelės eglės tradicija pamažu blėso. Daugelyje namų ją pakeitė įvairių dydžių ir formų dirbtinės eglės.

Po karo liaudžiai reikėjo kalėdinės dvasios ir ramybės, todėl vėl grįžo gyvos eglės ir išraiškingi žaislai. Po 1918m. dėl eksporto ir licenzijų problemos Vokietija savo žaislų eksporto pirmaujančią poziciją užleido Kinijai ir Amerikai.

1960 m. eglės įgauna modernią išvaizdą. Blizgančios, aliuminės eglės statomos ant palangių, kad savo žibėjimu trauktų praeivių žvilgsnius. Tokioms įmantrybėms nebereikėjo net žaislų.

Už gero dešimtmečio vėl aplanko nostalgija gražiems daiktams, todėl grįžta blizgantys papuošimai, stikliniai originalūs dirbiniai. Tačiau modernizmas darė savo, vis dažniau žmonės puošė dirbtines eglutes...

Nuo 1990 metų populiarėja eglės puošimas pagal vieną temą. Populiariausios – Azijos, Egipto medis.

Pagal tradicijas eglė neturėtų būti puošiama iki Kūčių vakaro, t.y. gruodžio 24 - osios ir nupuošiama iki sausio 6 - osios. Išpuošta eglė turėtų džiuginti dvylika parų. Tikima iki šiol, kad nusižengus tradicijoms namuose pasirodys blogą lemiančių ženklų.

Deja, tradicijos ir komercija, paprastai nesuderinami dalykai..

Kaip bebūtų, Kalėdos ateina tyliai...