Gražūs žodžiai, sveikinimai išleistuvių proga

Draugams » Sveikinimų temos » Nauji » Palik PĖDSAKĄ

Vėl mėnulio žiedadulkėm snigo Ūkanotoj gegužio nakty... Šįryt visos kadieniškos knygos Ir visi užrašai užversti. Nežinau – paskutinio skambučio gal jūs Laukėt be galo seniai, O gal metai jums buvo trumpučiai Kaip keli paprasti sakiniai. Ir ašaros pirmos slapčia jau išlietos. Cituojate Grino „Raudonas bures“... Tik štai susirasti gyvenime vietą sunkiau, Pasirodo, nei lygtį išspręst. Nėra užrašuos panašių variantų, Taisyklių pritaikyti čia negali. Bet aidi skambutis...Ir moko gyventi, Ir kviečia žvaigždė vis aukštyn, vis tolyn...
« « « « » » » »

Vėl klasė liks viena. Skambės tik žingsnių aidas... Jus akimis lydės išmarginta lenta Raidėm ir formulėm, daiktavardžių linksniuotėm, Liūdės ant suolo palikta knyga... Kvepės pavasariu ir sodais, varpelis suskambės, Ir Jūsų širdys, man atrodo, mokyklą paminės...
Būkit kaip medžiai tvirti, Vėjų, audrų nebijokit. Savo jaunystei, savo likimui Širdį ir ranką paduokit.
« « « « » » » »

Tuoj išeisit. Tokie aukštaūgiai – Jau ne vienas praaugęs mane. Neskubėkit labai. Dar pabūkim. Paskutinį juk kartą drauge. Bet gyvenimo šauksmas valdingas. Savo galią jis žino. Netruks. Nuaidės varpeliu ilgesingu Ir išves iš tos klasės visus. Ką gi! Eikit. Širdim jus lydėsiu Aš dar daugelį metų, vaikai. Pasirinkite kalią sau tiesų. Siekit laimės tikros atkakliai! Be kitų, kelyje jus telydi Išmintis ir sena, ir gili: Už banknotą ne viską nupirksi. O parduot už jį viską gali.
« « « « » » » »

Tavo dienos - smalsios vaiko akys, Krykštavimas, klaidos mūs darbuos. Tavo dienos-mažos mūsų širdys trapios, Mokančios mylėt ir neišduot.
« « « « » » » »

Štai prabėgo metai, mėnesiai ir dienos, Mes čia jų viešėjom ištisas eiles. Gera buvo čia, tarp tų baltųjų sienų, O dabar likimas mus kažkur nuves. Mokykla tarsi motinos rankos Ir globojo, ir baudė, ir guodė. Širdyje išsinešim ne vieną Jos nuoširdų ir šildantį žodį. Mes išmokom suprasti čia tiesą, Tiksliai sverti dienas, minutes. Ir svajonės čia gimė mums šviesios – Darbu puošti tėvynės gretas. Tirti, baigt, ko kiti nesuspėjo, Kas dar laukia mūsų rankų jaunų. Lik sveika, mokykla, mes išeinam Tiesti žemėj į laimę kelių. Eisim jau! Už lango pavasaris bąla, Bet visiems mums atrodo per greit. Baigėm atkarpą didelio kelio, Net baugu, kad vieniems reikės eit. O leisk Tau, mokytojau, nusilenkti Už suteiktas žinias, už nuoširdumą, triūsą, Jūs mokėt, auklėjot ir kelią mums nurodėt, Gyvenime padės mums žodžiai Jūsų. Gėrio grūdus mumyse Jūs sėjot Ir džiaugėtės, pamatę daigus. Jūs, metus skaičiuodami rugsėjais, Mums gyvenimas tiesėt kelius.
Ačiū, kad padėjot mums daugiau žinoti, Laimės žiburėlį uždegėt kely. Nors sunku mums žodžiais šiandien padėkoti, Meilės kibirkštėlė neužges širdy. Tie metai mokykloj prabėgo taip greitai. Užaugom kaip medžiai. Metas išeiti. Metas surasti, kas žemėj mums skirta. Ir linksma, ir liūdna, kad laikas jau skirtis. Ir šiandien mūsų žingsnis tvirtas, Pečiai nelinksta nuo naštos. Gražiausios mūsų mintys – Jums paskirtos, Žiedai gražiausi – nuo mūsų laidos!
Būkit švelnūs ir geri, Tyru šaltiniu būkit. Praradę – raskit viltį. Mažos laimės neimkit,- Širdį sužeisti gali, Dideliai saugokit save. Būkit žmonės, ne akmenys, Akmenų žemėj daug, O žmonių kartais tenka ieškoti.
« « « « » » » »

Štai ir baigės vingiuotas takelis. Štai ir didelio kelio pradžia. Kur nuves šitas baltas kelias Per galulaukes mūsų gražias. Kaip pasiekti tą kalną, tą aukštumą, Nors atrodo – visai arti? Gero vėjo, sutinkant aušrą! Būkit savo svajonių verti! Gero kelio po saule, po debesiu, Po žaibu, po sparnu kregždės! Po laimingu lakštingalos klegesiu, Po rasota šviesa žvaigždės... Gero kelio!
« « « « » » » »

Šiandien kaip niekad man labai sunku Jums tarti šiltą žodį ir laišką parašyti. Nors dienos, metai bėga, skolinga vis lieku, O reiktų susitikti, padėkoti ar bent atsiprašyti!.. Už juoką pamokoj, kai susikaupusi tylėjot, Ar peštynes be priežasties koridoriaus gale. Kad paprasčiausiai mus visus mylėjot Ir glostėt galvas, būdavot šalia. Kad privertėm supykt ir balsiai išsilieti, Kai nuo išdaigų leipdavom juoku. Už išvykas drauge ir saulę pasakoj, kuri pro langą švietė, Už džiaugsmo minutes, užplūdusias anuo laiku... Dėkoju šiandien, tikiuosi Jus sutikti – Pasikalbėti, išsilieti, skolinga nebelikti!..
Daugiau jau nekvies Jus skambutis rytais, Į pamokas jau neskubėsit. Ir greit, išsiskyrę su savo draugais, Gyvenimą naują pradėsit.
« « « « » » » »

Prisimink, kaip mokyklon nedrąsiai Tu atbėgai su puokšte gėlių... O nuo šiandien jau niekas į klasę Nebekvies, nebešauks varpeliu...
« « « « » » » »

Palengva išeina vaikai iš namų. Į nuosavą gatvę. Gal juos šaukia savi laikai, Gal išvaro tėvų senatvė – Ir irzli, ir nepakanti, Išmatuojanti savo matu tai, Kas bręsta kitų širdy, be nuolaidų, be paklaidų. Ak, tie mūsų amžiaus tėvai, Šitiek matę, vis tiek nesupranta, Kad jaunystė ne taip jau lengvai Randa tikrą, vienintelį krantą. Jai pačiai reikia pereit audras, Kilt į kalną ir leistis bedugnėn. Taip tikrai jie supras ir suras Ir gyvenimo druską, ir ugnį. Tegu eina vaikai iš namų, Tegu blaškosi, ieško ir klysta. Man užvis labiau neramu, Kai žiūriu į besparnę jaunystę.
« « « « » » » »

O Jūs skubat, Pašėlusiai skubat užaugti, Kad nemokytų nieks ir nebartų, Nors ir žinot, jog daug ką paliekat Už simboliškų pasakos vartų.
Jaunyste, paukšte mano, Jaunyste išdidi! Keliesi tu į erdvę Krenti ir vėl skrendi. Plasnok drąsiau, jaunyste, Virš liūnų, akmenų! Žinok, tik tas nekrinta, Kas gimė be sparnų.
« « « « » » » »