Nurimus žemė snaudžia mums po kojom, Nakties tyloj užmigs jauni. Mes einame sutikti naujo ryto, Pirmųjų aukso saulės spindulių. Paglamonėt berželio pumpurų dažytų, Ištarti: – Žeme, aš tave myliu! Mes čia atėjom pasitikti bundančio pasaulio, Kuris mūs laukia ir švelniai sako: – Gavom kažką, kažką jau. Žinau, kad daugelis nesusitiksim, Kad mūs keliai bus saulės išskirti, Tačiau gyvenime mes amžinai paliksim Tokie, kaip klasėje, nuoširdūs, draugiški, tyri.
« « « « » » » »
Nesistebėjot, kad aš ne viską moku, Nesistebėjot, kad ne viską žinau, Supratot, kad vis dar mokausi Mylėti, suprasti, gerbti.
« « « « » » » »
Nesakyk – paskutinį mokyklinį valsą šiandien šoku. Einam. Nori,- lig lubų iškelsiu tą mažytį pirmoką. Nori,- klaidžiosim ištisą naktį, eisim aušrą sutikt... Gaila visko iš karto netekti, viką šičia palikti. Nori,- aš, kaip šitie berniūkščiai, gatvėj triukšmą sukeliu, Tik, prašau – nesakyk, kad šoku paskutinį mokyklinį valsą.
Ant lentos juodos - kas rytą naujos datos, Tarsi laikas – trupanti kreida, Jau dabar žinau, kaip reikalingi jūsų žodžiai, Išrašyta formulėm lenta. Jūsų lydimi ateinam ir išeinam, Kitos rankos mūsų suolus lies. Bus vėl žodžiai, bus vėl naujos datos, Tiktai rūpesčiai ir raukšlės pagilės. Per anksti, oi per anksti plaukai jums nušarmojo. Saulėti rugsėjai keisis, belsis... Ačiū, kad mums negailėjot šilumos Nuo raidės pirmos lig paskutinio valso.
« « « « » » » »
Mokykla tarsi motinos rankos Mus globoja, ir baudžia, ir guodžia. Širdyje išsinešim ne vieną Jos nuoširdų ir šildantį žodį. Jūs mus mokot mylėti pasaulį, Gerbti žmogų ir gėrį suprasti, Kovoje už šviesesnį rytojų Būties prasmę ir laimę surasti Gėrio grūdus mumyse jūs sėjat Ir džiaugiatės, pamatę daigus... Ir kas metai auksinį rugsėjį Vėl su meile sutinkate mus. O mokytoja, kiek dug dar nežinau, Beveik dar viso neišspręstos lygtys... Skolų nė pusės dar negrąžinau, Deja, gyvenime negalima antrus metus palikti... Vėl varpelis ataidi, nuaidi Taip kas metai, diena iš dienos. Kol raukšlelės nubers tavo veidą, Kol plaukai sidabru nušarmos. Plaukai pabalę, puslapiai išblukę. Visa esi Tu amžina knyga,- Tu būsi mums lyg pasaka be galo Visų darbų pradžia ir pabaiga.
Šiandien reikia prisiminti, pamąstyti, Gal dar truputį paliūdėt? Ne! Kai geros akys švyti, Žiburėliais šildžiusios mane, Kai jos klasėj metų metais sekė, Kuo degiau, ko troškau, kur vedžiau. Ir norėtųs šiandien, mielos akys, Dar į jus pažvelgti atidžiau. Paieškot jose legendų, miestų, Pasivyt lakiausias svajones, Kad gražiausi tiltai nusitiestų Tarp vaikystės, jūsų ir manęs. Kad netektų niekad nusivilti Tuo, ką jūsų akyse mačiau, Kad vis jausčiau Jūsų norą kilti Užu paukščio skrydį dar aukščiau. Nes svajonė niekad nesudūžta, Jeigu ji ugninga ir tikra, Ras ji širdį, tarsi paukštis gūžtą, Net ir vėlyviausiam vakare.
« « « « » » » »
Kai paskutinį kartą žingsniai nuaidės mokykloj, Kai paskutinį kartą trinktelsi duris, Sustok ir pagalvok: Kiek ašarų ir laimės, Kiek džiaugsmo, sielvarto kartaus, Kurį tu vadinai nelaime, Kiek šypsenų mokykloj palikai! Sustok ir pagalvok: Vaikystės skardų juoką gal suole palikai, Gal meilę pirmutinę po trupinėlį išbarstei, O gal nepasakei “atleisk” tam, kuriam prasikaltai? Dar paklausyk skambučio paskutinio aido, Nešauks į klasę jis daugiau, Ir ašarą nuo skruosto nusibrauk, Dar pagyvenk šviesiais atsiminimais, Paskui gyveniman keliauk. Ir nasakyk „sunku“, net jai suklysi, Net jei mokykloj negirdėjai apie tai. Gyvenime neskambina skambučiai, Gyventi šaukia skambantys varpai.
Kada mūs klasėj paskutinį kartą Iš jaunų krūtinių išsiverš daina, Atsivers mokyklos platūs vartai, Ir išgirsim balsą: „Eikite, gana! Eikite, neatsigręžkite! Eikite, užtenka, nes jau jūsų vietą užima kiti!“ Kaip baisu... O vis tik apsiprasti tenka, Nes jau ta minutė taip nebetoli...
« « « « » » » »
Jūs susirinkote jau paskutinį kartą,- Daugiau nereiks planų ir rašinių į užrašus rašyti... Pavasaris jau beldžiasi už vartų, Naujom spalvom pasaulis švyti. Kitokie šiandien Jūs atrodot,- Nuoširdūs, tyliai susikaupę, Ir mintys, ir jausmai alsuoja grožiu, Skambutis paskutinis Jūsų laukia..
« « « « » » » »
Jūs išmokėte knygą mylėti, Nesiskirti su ja niekada. Ir akimirka tapo saulėta, Kai pavirto į žodį kreida..
« « « « » » » »
Išeini...Dar sustok minutėlei Ant mokyklos baltuojančių laiptų. Nebeteks Tau daugiau jais bevaikščiot. Pajutai? Kažko širdį sugėlė. Papurgalvė vaikystė čia lieka, Pilnos juoko mokyklinės dienos... Ves į ateitį kelias ne vienas,- Te šviesus, pats tiesiausias tau driekias. Reiks ieškoti, teks klupti ir klysti, Gal skausmingai dvejoti ne kartą, Kas bebūtų, pats sau įsakyki: -Neišduosiu nėsyk Žmogaus vardo
« « « « » » » »
Išeiname mes... Visiems laikams – Išeinam Palikę ištuštėjusias klases. Sutikti šėlstančių likimo vėjų,- Jaunystės pasitikt išeinam mes. Čia buvo viskas: pirmutinės gėlės, Pirmasis nerimas ir pirmas ilgesys. Praslinko čia vaikystė kaip šešėlis, Švelnus pirmosios meilės svaigulys... Čia šokom valsą, Verkėme – kvatojom, Svajojom nesiskirti amžinai.
« « « « » » » »
Ir vėl Skridimas tartum gulbių Sparnų šnarėjimas vaiskus. Kur lekiat jūs Rausva padange? Kur nešat Ilgesio jausmus? Katroj šaly, Katroj pakrantėj Jaunystės nerimas suglaus sparnus? O mūsų gulbės Į tuos pilkuosius ančiukus Dabar jau nepanašios. Jūs galvas puošia svajų karūnos trapios. Tik nepraraskit jų, Kai skrisite per temstančius miškus Šviesaus likimo pasitikt. O mums, čia likusiems, Numeskite po plunksną mažą, Kad laukti jūsų Ir jūs sėkme tikėt Nebūtų taip sunku. Išeisi, palikęs vaikystę, Pirmąsias klaidas, paauglystę, Čia meilė pirmoji dar dūsaus ilgai, Liūdės pamiršti sąsiuviniai. Trumpos pertraukos, jų šurmulys, Lentoje nebaigta užduotis, Laiko upė tekės, jos užtvenkt negali, Paukščiai grįžta, o tu išeini. Na, kodėl, kai aplinkui toks kerintis grožis: Žydi obelys, paukščiai susuko lizdus, Kai jaunystė kaip žiedas pradėjo tik skleistis Teks užverti duris ir palikti draugus. Vieną kelią iš šimto tau teks pasirinkti, Pasitark su širdim, apsispręsk ir tada Drąsiai ženki gyvenimo savo sutikti Ir te laimė į kelią išlydi tave. Už šių mokyklos durų daug takelių, Kelių ir vieškelių, kuris gi skirtas tau? Juose bus visko: džiaugsmo ir vargelių, Vienų mažiau, kitų šiek tiek daugiau. Bet šiandien vis dar linksminkis ir šėlki, Jaunystės vėjas tau neleis nurimt. Draugus apglėbęs juoksies, gal net verksi, O ryt su likimu išeisi susitikt.
« « « « » » » »
... Gyvenimas mažame bute turi savitą žavesį – tai intymi, jauki ir paprastai prižiūrima erdvė, kurioje kiekvienas daiktas turi savo vietą ir paskirtį. Vis dėlto mažos erdvės interjero planavimas reik..
•
Aktualijos »
VERTA žinoti
... Prieš kalėdas, dažną kamuojantis klausimas... kaip papuošti namus ar kambarį, kaip pasidaryti kažkokią kalėdinę dekoraciją ir pan....
•
Šventėms »
ŠVENTĖS
... įvairūs rekordai vienaip ar kitaip susiję su kalėdomis.. tad ar žinote, kad.. didžiausia pasaulyje Kalėdų eglute laikoma Gubbio Kalėdinė eglutė, tiksliau eglutė ant Ingino kalno šlaito....
•
Įdomybės »
REKORDAI
... tai ar puošiate namus? Kaip bebūtų, kelios įdomesnės, orginalesnės idėjos pasižvalgius po internetą..
•
Šventėms »
ŠVENTĖS
... tai 1981-aisiais metais sukurti eilėraščiai, esantys mūsų archyve.. siūlom paskaityti ir pajusti tų metų kūrybos dvasią :)..
•
Sielai »
EILĖRAŠČIAI
... daryk poryt tai, ką gali padaryti šiandien, turėsi dvi laisvas dienas 
..
•
Įdomybės »
TOPAI
GYVENKIME •
sveikai •
spalvotai •
patogiai •
skaniai •
draugiškai •
stipriai •
etiškai •
linksmai •
pokštaujant •
grybaujant •
keliaujant •
su meile ir
Gyvenimo būdo žurnalu!
[0] 
[0]
