Neima miegas, todėl šią dalį rašau naktį. Aplinkui pusiau tamsu, ilgi šešėliai šliaužia į kampus. Virtuvėje įjungtas radijas, o moters balsas, prasiskverbiantis per trukdžius, ramiai dainuoja kažkokią liūdną dainą. Už lango lauke aiškiai išryškėja tamsūs sodybos medžių siluetai, vasaros namelis, 6 arų vandens tvenkinys. Už jo - bičių aviliai, kuriuos apšviečia pilnatis, ir jie atsispindi vandenyje.
Gražu ir pas mus. Todėl mes su žmona Vida nelabai pavydime Irutei ir Gintarui. Vasaros metu auksiniai saulės spinduliai dosniai glosto žemę. Nereikia mums ir Šventosios, nes už 200 metrų tekanti Mūšos upė kaip mėlynas kaspinas vingiuoja tolyn link Baltijos jūros. Kai ant tvenkinio pasistatėme vasaros namelį, nepavargstame žiūrėti į plaukiojančias žuveles, į šalia ošiantį miškelį, bičių avilius, kurie šimtais atspalvių atsispindi vandens paviršiuje.
Mūsų kraštas pačios gamtos nėra prašmatniai vainikuotas, todėl ir tvenkinys, ir medžiai, ir aviliai, ir vandens raibuliavimas bei jo atspindys ant vasaros namelio lubų visą laiką atrodo labai prabangiai. O miškelis už bičių avilių mums atrodo, kad jis visą laiką šventiškai pasipuošęs. Vasarą vienaip, pavasarį ir rudenį - kitaip, žiemą - dar kitaip. Todėl atrodo, kad gyvename kaip miške. Juk mes esame ta pati gamta ir šaknimis remiamės į savo žemę, ja džiaugiamės ir žavimės...
Bitininkaujant vasarą nutinka visokių nuotykių. Kada būna ilgiausios dienos per patį medunešio piką saulė maždaug dvylika valandų nepalieka dangaus, o vakaro žarai dar nespėjus išeiti, rytuose pasirodo balkšva juostelė - artėjančio ryto ženklas. Tiek laiko dirba ir bitės. Nuo pat anksčiausio ryto iš avilio išskrenda bitės žvalgės. Be jokios navigacijos ar kitų šiandien populiarių vietovės įsiminimo elektroninių prietaisų aptikusios nektaro bitės žvalgės grįžta į avilį. Nutūpusios ant korių šios bitės kūno virpesiais, sukdamos aštuoniukes bei šokdamos perduoda informaciją bitėms darbininkėms apie aptiktą nektaro šaltinį. Gavusios naudingą informaciją iš avilio išskrenda didžioji bičių banga. Tačiau ši dalis ne apie bičių šeimos darbą, o apie spiečius ir jų gaudymą.
Eilinę vasaros dieną su žmona turėjom reikalų Vilniuje. Sostinėje gyvena mūsų vaikų šeimos, tai į namus neskubėjome. Tačiau į pavakarį sulaukiau savo vaikystės draugo Rimo skambučio. O reikalas pasirodė itin svarbus - pas jį sodyboje ant pušies šakos yra pakibęs bičių spiečius, tad draugas pasidėmėjo, ar man jo reikia. Jam atsakiau, kad reikia ir paaiškinau, kad rytoj atvažiuosiu ir pasiimsiu. Lyg tarp kitko pasiūliau spiečių susemti pačiam ir dar pažadėjau atlygį už tokį vargą. Atsakymas buvo trumpas - gerai, pabandysiu.
Pokalbio metu aš jam paaiškinau, kad visai nesunku yra spiečių susemti ir kad bitės neturėtų būti piktos. Nors spiečius atrodo pakankamai grėsmingai, tačiau bitės yra visiškai nepavojingos. Žinoma, jei jų pats neerzinsi ir neblaškysi - nedraskysi bičių kamuolio, nevaikysi su kokiomis nors priemonėmis, jos tikrai negels. Tokiam jų ramumui yra paprasta priežastis: bičių prigimtis - ginti savo namus, avilį ir medų, kurį į jį suneša, o štai spiečiuje keliaujančios bitės neturi nei namų, nei medaus, todėl yra taikios ir saugo savo motinėlę. Dėl šių priežasčių jos praranda instinktą gintis ir yra nepiktos. Rimui aš paaiškinau, kad tereikia paimti sandarią dėžę (gali būti ir popierinė) ir į ją sukratyti medyje pakibusį spiečių. Tik nereikia bijoti...
Tą vakarą negrįžome. Vasaros diena ėjo į pabaigą. Dangus pamažu tamsėjo, oras vėso, o mes viešėjome pas sūnų, kepsninėje kepėme dešreles, gėrėme arbatą, žaidėme su anūkais, apie šį bei tą kalbėjomės. Pradėjus temti paskambino Rimas ir pasiguodė, kad viso spiečiaus susemti nepavyko. Nemaža dalis spiečiaus išsibarstė, ir kad bitės jį sugėlė. Juokaudamas pasakiau, kad bičių įgėlimas yra naudingas vyresnio amžiaus žmonėms, nes per nervų sistemą slenka iki smegenų ir stimuliuoja organizmo atsinaujinimą. Be to, pasakiau, kad tai geriausi vaistai nuo radikulito, kuriuo jis ne kartą skundėsi. Pokalbio pabaigoje paprašiau dėžę su bičių spiečiumi padėti kuo šalčiau, geriausiai nunešti į rūsį, o aš grįžęs iš Vilniaus atlėksiu jo pasiimti.
Sekančią dieną grįžome namo ir kartu su žmona nuskubėjome pas Rimą pasiimti sugauto spiečiaus.
O, Dieve! Kad jūs įsivaizduotumėte... Nežinau, ar pavyks tiksliai aprašyti, kokį vaizdą aš pamačiau. Vis tik pabandysiu.
Pasibeldus į draugo į duris jos prasivėrė tik po kurio laiko, tačiau jas pravėrė ne mano vaikystės draugas, bet kažkas panašus į pabaisą. Prieš mane stovėjo persona bjauriu veidu. Viena akis buvo taip ištinusi, kad net nesimatė, kita nuslinkusi kažkur ant skruosto. Nosis užėmė pusę veido, burna buvo dešinės ausies srityje. Pačios ausys savo dydžiu galėtų konkuruoti su animacinio filmuko apie Kūlverstuką herojumi.
- Rimai, čia tu...., kas tau nutiko?, - paklausiau aš.
Nors atsakymo man nereikėjo – viskas buvo aišku ir taip. Tačiau negalėjau sulaikyti isteriško juoko, net nepagalvodamas, kad Rimas gali įsižeisti.
Į mano klausymą jis teatsakė, kad "eik tu n....ui su savo bitėmis, daugiau su jokiais spiečiais neprasidėsiu, o jei ir pamatysiu, tai už jokius pinigus prie jų nesiliesiu".
O atsitiko taip....
Kai Rimas pamatė, kad ant pušies šakos kabo spiečius, paskambino man. Kadangi aš atvažiuoti negalėjau, bet dar pasiūliau lengvai paimamo atlygio, spiečių nutarė susemti pats ir tuo 30 eurų pasididinti savo mėnesinį biudžetą. Jis pilnai patikėjo mano paaiškinimu, kad bitės yra praradusios instinktą gintis ir yra nepiktos, tačiau aplinkybės susiklostė kitaip. Po pokalbio su manimi skubiai buvo sukurtas strateginis veiksmų planas. Tinkamų kopėčių Rimas neturėjo, bet ir pasiduoti taip pat nenorėjo, todėl užsikūrė kieme stovėjusį nuosavą traktorių T-40, prisikabino puspriekabę ir ją pristūmė po pušies šaka, ant kurios kabėjo spiečius. Bitininko rūbų Rimas taip pat neturėjo, todėl apsivilko storiau, ant galvos užsirišo skarelę, užsimovė suvirintojo pirštines.
Atrodė viskas gerai. Dėžė rankose, patogi puspriekabės platforma ir bičių spiečius galvos aukštyje. Paimti spiečių sąlygos idealios. Tačiau tai darė vienas, todėl vienam laikyti dėžę ir nupurtyti bites į ją gerai nepavyko. Kietos suvirintojo pirštinės ribojo judesius. Vos tik papurtė pušies šaką ir į dėžę sukrito didžioji dalis bičių, Rimas dėžės neišlaikė, ir ji nukrito ant priekabos platformos.
Šioje vietoje pabandykime kartu mintyse atkurti vaizdą, kuris įvyko tą vakarą. Ant priekabos kėbulo dugno krenta popierinė dėžė su bičių spiečiumi. Bitės suerzintos, todėl supykusios puolė į ataką... Tikslas atrodo čia pat.. Tereikia skubiai uždaryti dėžę, tačiau veiksmai buvo riboti.. O varge! Bitės pradeda atakuoti taip, kad nupasakoti neįmanoma. Kadangi veidas buvo mažiausiai apsaugotas, todėl jį daugiausiai ir sugėlė. Kliuvo ir galvai bei ausims - jas sugėlė per skarelę.
Aš klausiausi ir juokiausi, o tokį spiečiaus paėmimą sulyginau su lindimu prie plikų elektros laidų po įtampa. Dar bandžiau jam paaiškinti, kad kai dėžė nukrito, jos liesti nebereikėjo. Bitės būtų į ten sulindusios saugoti motinėlės ir aprimusios, tačiau išskyrus riebius keiksmažodžius nieko daugiau iš savo draugo neišgirdau.
Dabar jau yra praėję nemažai metų nuo to įvykio, tačiau iki šiol prisimenu „pabaisą“, kuri stovėjo mano vaikystės draugo namų tarpduryje. Tik vėliau kartu su Rimu daug kartų juokėmės iš tokio nepavykusio spiečiaus paėmimo, todėl šia istorija nutariau pasidalinti su skaitytojais.
O tas nelemtas bičių spiečius pats suėjo į dėžę ir sėkmingai dar tais pačiais metais mums prinešė apie 10 kg medaus, kuriuo pasidalinau su šios bičių šeimos krikštatėviu Rimu.
***Trečioji istorija - vėl apie mano svainį Gintarą ir jo bites. Vasarą ypač gražu pas juos miške. Siūbuojantys milžiniški medžiai ir didžiulis miško plotas suteikia orui nepaprasto gaivumo. Kartu su įkvepiamu oru galime įkvėpti žolelių, gėlių, medžių lapų kvapą. O sodyboje gyvenančios ir dūzgiančios bitės linksmai skrenda nuo žiedo iki žiedo.
Po to, kai sodyboje atsirado bitės, Gintarą jos tiesiog pavergė, tad jis valandų valandas sėdėdavo ir žiūrėdavo, kaip jos dirba. Jis taip jas įsimylėjo, kad būdavo žoliapjove šienaudamas žolę sodyboje ir pamatęs ant dobilo ar kito žiedo tupinčią bitę, jis palaukdavo, kol bitutė nuskris. Mano sesuo Irutė kartais negalėdavo suprasti, kas su jos vyru darosi.
Bet ši istorija - ne apie Gintaro meilę bitėms, bet ir vėl apie jų spietimą. Bičių spietimas yra natūralus bičių dauginimosi būdas, kai dalis bičių ir motina, atsiskyrusios nuo šeimos, išskrenda iš avilio ir ieško naujos vietos. Bitininkai stengiasi tokius spiečius pagauti savo bityno teritorijoje, todėl tam naudoja specialias dėžes spietines, kuriose telpa 5 - 8 rėmeliai su vaškuolėmis. Geriausia naudoti pernykščius, jau naudotus medaus rėmelius, kuriuose vaškuolės kvepia natūraliu medaus kvapu. Tokie rėmeliai greičiau pritraukia naujos vietos ieškančius bičių žvalgus.
Kaip sumanus bitininkas, Gintaras vieną spietinę buvo įkėlęs į sodyboje augančią eglę. Neilgai trukus spiečius čia ir įsikūrė. Tačiau kartu iškilo problema - kur dabar jį dėti. Sodyboje jau 10 bičių šeimų gyvena. Tuščio avilio nėra. Pasiūlė spiečių man. Kaip tik tuo metu sodyboje svečiavosi kita mano sesuo Laimutė su sūnumi Mantu ir dukra Dometa. Nuo Gintaro sodybos iki mūsų namų 90 km. Man spiečiaus reikėjo, tačiau atstumas pakankamai didelis, todėl nutariau pakalbinti sūnėną Mantą, kad grįždami į Panevėžį prasuktų pro Kupiškį ir pagautą spiečių užvežtų man. Kadangi tik ką buvome kopinėję medų, tai atlygį pasiūliau šviežiu medumi.
Sutarti pavyko. Atėjus vakarui Gintaras užtaisė spietinės laką ir nukėlė ją nuo medžio. Laką užtaisė tik mediniu tašeliu, kurį įspraudė į lakos vidų. Taip paruošęs transportavimui spietinę, ją įkėlė į automobilio bagažinę, ir svečiai atsisveikinę išvažiavo.
Toliau papasakosiu, kas vyko automobilyje. Kaip įprastai, greta brolio, vairuojančio automobilį, įsitaisė Dometa, ant galinės sėdynės – jų mama Laima. Susėdę ir pradėję važiuoti, dalinosi dar neatšalusiais įspūdžiais apie tyrą orą, uogų ir grybų gausą, apie malonumą čia gyventi vasarą, svarstė apie rudens lietingąjį laikotarpį. Nuklydo net į žiemos malonumus, pasivažinėjimą rogutėmis ir slidėmis... Staiga kelią perbėgo ir į krūmus nuliuoksėjo kiškis, o Laima tarp šakų dar spėjo pamatyti pūkuotą voverės uodegėlę. Staiga Dometa kad sušuks:
- Iš kur mašinoje tiek musių?!...
Vienu metu visi trys suprato, kad automobilio salone visai ne musės... Iš automobilio bagažinės į saloną ištisomis eskadrilėmis veržėsi bitės ir prasidėjęs silpnas dūzgimas virto garsiu ūžimu.
Automobilis buvo staigiai sustabdytas ir ką tik prasidėjusi kelionė, nuvažiavus gal tik kokius tris kilometrus, nutrūko. Visi trys keleiviai skubiai evakavosi iš įvykio vietos, ir palikę automobilį atlapomis durimis, ristele tolo nuo jo. Moterys susiėmusios už galvų, o Mantas, tarsi koks bičių žinovas, dar pareiškė, kad bičių šeimoje būna iki kelių tūkstančių bičių. Ir dar pridūrė, kad dabar visa ši armija, pagauta keršto, mus garantuotai sugels... Kai nutolo per saugų atstumą, pagaliau kompanija atsitokėjo – reikia kažką daryti, juk negalima šitaip numesti automobilio vidury miškų.
Teko skambinti bičių šeimininkui Gintarui ir išklausyti jo instruktažą, kaip elgtis iškilusio pavojaus atveju. Svarbiausia - nemosikuoti rankomis ir jokiais būdais nevaikyti bičių, jeigu neliesite jų, jos negels. O spietinę reikia skubiai, bet atsargiai iškelti iš bagažinės ir jei motinėlė dar ten, bitės sugrįš pas ją. Mantas, nugalėjęs baimės jausmą, taip ir padarė - labai atsargiai ir gan sėkmingai ištraukė spietinę iš bagažinės ir ją numetė į pakelės griovį.
Prie automobilio prisiartinti bijojo visi trys. Daugiau nei dvi valandas jie iš tolo stebėjo automobilį ir aplink skraidančias bites. Nors aplinkui ošė miškas, tačiau nei vienas nebegirdėjo vakarinių paukščių balsų, nematė, kaip žemai per miško proskyną praskrido didelis vanagas. Pradėjus temti, nematė šviečiančių jonvabalių... Bičių automobilio salone neliko tik visiškai sutemus.
Spietinė griovyje šalia kelio pragulėjo iki kitos dienos. Tačiau sekančią dieną atvykęs pasiimti spietinės Gintaras ją rado tuščią. Turbūt bitės neatlaikė tokio pažeminimo ir emocinio sukrėtimo, todėl išskrido ieškoti kito šeimininko.