Šulinio vandens skonis

Šeštadienio ramybę sudrumstė ne kaimynų traktoriaus dundėjimas, o metalinis, duslus sidabrinio „Lexus“ durelių taukštelėjimas. Iš jo, tarsi iš kokio sterilaus kosminio laivo į laukinę, neatrastą planetą, išsirito pusbrolis Rimvydas su svita. Žmona Živilė, dvelkianti prabangiais „Chanel“ kvepalais, kurie kaimo ore tuoj susipyko su šviežiai nupjautos žolės aromatu, akimirksniu įjungė „sanitarinės inspekcijos“ režimą. Dar nespėjusi pasisveikinti, ji smailu lakuoto batelio kulniuku, lyg kokiu chirurginiu zondu, bakstelėjo į apsitrynusį priemenės slenkstį ir giliai atsiduso:
– Rimvydai, čia juk grynas drėgmės ir... muziejinės senovės kokteilis. Ar jūs vis dar nenaudojate išmaniųjų oro sausintuvų su jonizacija? Šeimininkai, Antanas su Stasele, tik susižvalgė – jų akys kalbėjo apie kantrybę, kurios neišmoksi jokiuose streso valdymo kursuose. Stasė puolė dengti stalą balta, iškrakmolyta staltiese, o svečiai jau vykdė negailestingą būsto reviziją.
– Oi, kokios kietos kėdės, mano stuburas tiesiog klykia apie diskų išvaržą, – rypavo Živilė, sėsdamas ant ąžuolinio suolo, kuris ramiai atlaikė net tris kartas, bet, pasirodo, visiškai neatitiko universalaus ir patogaus dizaino principo.
Rimvydas tuo tarpu tyrinėjo lubas, lyg ieškotų paslėptų kamerų:
– Antanai, šviestuvas tai dar iš gūdžių Brežnevo laikų? Žinok, dabar madoje skandinaviškas asketizmas, o čia pas jus – maksimalus vizualinis chaosas.
Kai ant stalo pakvipo kaimiški tarkių blynai, garuojantys šalia dubenėlio tirštos, gelsvos grietinės ir spirgančių, auksinio atspalvio lašinukų, Živilė išsitraukė antibakterinę servetėlę. Ji nuvalė šakutę tokiu judesiu, lyg ruoštųsi operacijai, ir lėtai pakėlė kąsnį, tarsi tai būtų šiukšlyno atliekos.
– Grietinė tokia... – nusivaipė, – įtartinai geltona. Rimvydai, čia juk grynas, koncentruotas cholesterolis! Mes mieste dabar vartojame tik migdolų putėsius su aktyvintomis ispaniško šalavijo sėklomis, – nukirto ji, nustumdama lėkštę taip, lyg ši būtų užnuodyta.
Kulminacija pasiekė apogėjų, kai jų jaunėlis sūnus – Adomėlis įžengė į kambarį demonstratyviai užspaudęs nosį dviem pirštais. Jis nardė aplink stalą kaip koks naras – tyrinėtojas ir pro nosį švokštė:
– Mamyte, čia smirda... karvėm! Ir kažkokiu pelėsiniu sūriu! Kaip čia įmanoma egzistuoti be oro gaivinimo sistemos? Rimvydas pasididžiuodamas nusišypsojo:
– Nesupykite, mūsų vaikas tiesiog pripratęs prie sterilumo, supraskite, kaimo aromatai jam – per tiršti.
Stasė nebeištvėrė. Ji ramiai, be jokio pykčio, nuėmė nuo stalo lėkštes:
– Na, jei jau pas mus yra taip toksiška, tai gal geriausia jums bus kokiam pajūrio kurorte – ten oras filtruotas, o ir kėdės minkštesnės. Tik va, lašinukų ten už ačiū tai niekas jums nepapjaustys.
Svečiai išgaravo greičiau nei blynų kvapas.
Antanas, uždaręs vartus, nusispjovė į žolę:
– Geriau jau viena pieninga karvė tvarte, nei trys tokie „inteligentai“ su diplomais, bet neturintys širdies.

Nepraėjo nė trys mėnesiai, kai už lango pradėjo spiginti pirmasis šaltukas, piešdamas ant stiklų plunksniškas lelijas. Antanas su Stasele ramiai vakarojo prie krosnies, kai staiga virtuvėje pasigirdo melodingas telefono skambutis. Ekrane švietė tas pats Rimvydas.
– Labas, pusbroli! – balsas telefone skambėjo taip saldžiai, lyg Rimvydas būtų ką tik išsimaudęs aukščiausios rūšies medaus statinėje. – Klausyk, Živilė čia darė mūsų namų „ekologinį auditą“ ir supratome, kad tie plastikiniai parduotuvių obuoliai – gryna chemija. O juk tavo sode jie tokie... tikri, pirmykščiai.
Antanas įjungė garsiakalbį.
– Tai sakai, kad kaimas jau nebesmirda? – šelmiška ironija sužibo jo akyse.
– Oi, na ką tu, ten tada buvo tiesiog... neįprastas mikroklimatas! – nesutriko Rimvydas. – Žinok, kai Adomėlis mokykloje papasakojo, jog lankėsi „autentiškame edukaciniame ūkyje“. Mokytoja sakė, kad tai yra labai sveika patirtis. Tai mes galvojame, gal galėtume vėl užsukti? Mums reikėtų kokių penkių maišų tų „purvinų“ bulvių ir tų tavo „cholesterolinių“ lašinių. Mieste dabar tai – „kraftinis“ maistas, didžiausias delikatesas!
Stasė tyliai prunkštelėjo į prijuostę. Ji prisiminė Živilės dezinfekcinį skystį, o dabar jie troško tų pačių „purvinų“ bulvių.
– Žinai, Rimvydai, – lėtai ištarė Antanas, – bulvės šiemet yra labai jautrios. Jos, kaip ir jūsų jaunėlis, mėgsta sterilumą. Bijau, kad jūsų „Lexuso“ bagažinėje joms bus per ankšta tarp visų tų jūsų „Gucci“ maišelių. O ir lašiniai, žinok, pas mus kvepia grynu mėšlu, bijau, kad Adomėliui tas kvapas vėl jusles suerzins.
– Na, mes juk galime sumokėti rinkos kaina! – kiek susierzinęs mestelėjo Rimvydas.
– Matai, pusbroli, – ramiai užbaigė Antanas, – kaimo ramybė ir natūralus maistas neturi etiketės su kaina. Čia galioja viena taisyklė, jei spjaudai į šulinį, tai vėliau iš jo gerti būna labai kartu. Net jei tas šulinys ir „prieštvaninio dizaino“.

Praslinko dar keturi mėnesiai, sidabrinis „Lexus“ vėl dulkėjo kaimo žvyrkelyje. Šįkart Rimvydas su žmona atvyko pasiruošę „stilingam bulviakasiui“. Živilė iš mašinos išlipo avėdama akinančiai baltais laisvalaikio bateliais ir vilkėdama kreminį kašmyro kostiumėlį, o Rimvydas, apsiginklavęs naujausiu, sveikatos stebėjimo, laikrodžiu iškart pasitikrino pulsą. Antanas ištiesė jiems po seną, nuo darbo pajuodavusį kastuvą:
– Pas mus „savitarnos“ nėra. Kas nori ekologiškų gėrybių, tas turi jas iš žemės išprašyti pats.
Živilė pažvelgė į dirvą taip, lyg tai būtų gyvačių buveinė. Bet pamačiusi skvarbų Antano žvilgsnį, nenoriai žengė į vagą.
Po dešimties minučių scena priminė tragediją su visais farso elementais. Živilės balti bateliai tapo neatpažįstamais molio gumulais, o prabangus kostiumėlis pasidengė dulkėmis.
– Adomėli, neliesk tų vabalų! Tai tikriausiai kažkokie parazitai! – šaukė ji sūnui, kuris su pasibjaurėjimu stebėjo kolorado vabalą, drąsiai ropojantį jo firminiu sportbačiu.
Rimvydas po penkių iškastų kerų jau sunkiai alsavo:
– Klausyk, Antanai, gal mes galime... na, pervesti tau pinigus per banką, o tu vėliau mums jas per ‚kurjerį“ atsiųsi? Mano laikrodis rodo, kad širdis tuoj, tuoj iššoks, o stuburas sako, kad aš jau perkaršęs pensininkas!
Antanas ramiai, pradžioj atsipjovęs gerą lašinių šmotą, šyptelėjo:
– Matai, Rimvydai, čia tau ne koks sporto klubas su kondicionieriumi. Čia yra žemė. O ji nemėgsta tuštybės, myli prakaitą. Tad, ta jūsų „estetika“ bulvėms visai neįdomi.
Galutinai palūžusi, Živilė drėbė savo kastuvą į vagą:
– Viskas! Daugiau nebegaliu! Geriau jau tie vaškuoti obuoliai iš prekybos centrų, nei šitas viduramžių košmaras! Rimvydai, junk mašinos kondicionierių, man čia vėl pradėjo „smirdėti mėšlu!“

Kai automobilis nurūko, palikdamas tik tirštą dulkių debesį, Antanas su Stasele susėdo ant suolo.
– Žinai, – prabilo Stasė, valydama nuo kastuvo žemę, – jie juk tie patys žmonės, tiktai įvynioti į labai jau brangų ir garsiai traškantį popieriuką. Viduje – tuščia, o išorėje – vienos pretenzijos.
– Tikra tiesa, – pritarė Antanas. – Svarbu, kad mes savo šulinio neleidom jiems suteršti, – padėjęs galvą ant Stasės peties, nusišypsojo, – Na, tai ką, motin, nešam tuos savo „cholesteroliuotus“ lašinius atgal į rūsį. Tegul jau jie ten, tame savo mieste, valgo tuos savo „putėsius“, nuo jų bent jau liežuviai ne tokie ilgi užauga, nėra sąžinės graužaties.

Nugarmėjus dar vienam mėnesiukui, Antanas savo pašto dėžutėje rado prabangų, auksu tviskantį voką. Viduje buvo ne laiškas, o kvietimas į prabangaus restorano atidarymą sostinės centre, kurio savininkas, pasirodo, buvo geras Rimvydo bičiulis. Prie kvietimo buvo prisegtas mažas raštelis: „Pusbroli, gana pykti. Atvažiuokite su Stasele, pamatysite, kas yra tikras maistas ir aptarnavimas. Jokių kastuvų, pažadu!“
Antanas su Stasele, vedini smalsumo ir noro, bent jau kartelį, pamatyti tą jų „aukštąją kultūrą“, pasipuošė: Antanas išsitraukė vestuvinį švarką, o Staselė papuošė kaklą savo gražiausiu gintaro vėriniu.

Restoranas juos pasitiko akinančiai sterilia iki baltumo šviesa ir padavėjais, kurie vaikščiojo tyliau nei katės jų kieme. Rimvydas su Živile jau sėdėjo prie staliuko, apsupti krištolo ir dizainerių sukurtų indų. Pamatę juos, pamojo ranka, kvietė sėsti šalia.
– Na, kaip jums restorano atmosfera? – triumfuodamas paklausė Rimvydas. – Čia maistas yra tikras menas. O šiandienos meniu – tradicinė kaimo ramybė, kur produktai ir amatai susitinka su šiuolaikiniu mokslu, technologijomis, ir nenuginčijama estetika, – savimi patenkintas užbaigė kalbą.
Netrukus pasirodė padavėjas, ranka, kuri buvo padabinta balta pirštine, laikė didžiulę lėkštę, kurios centre puikavosi mažytis, nuopersko dydžio rusvos spalvos kauburėlis, o ant jo blizgėjo lašelis kažkokių tai permatomų putų.
– Prašau vaišintis, – patiekalą iškilmingai pristatė padavėjas, – tai yra dekonstruota miško bulvė, išrūkyta durpėse, patiekiama su migloto ryto rasa ir džiovintomis šaltyje samanomis, – linktelėjo ir apsisukęs pasišalino.

Antanas užsidėjo akinius ir ilgai, ilgai žiūrėjo į lėkštę:
– Rimvydai, čia maistas ar... proto klaida ant lėkštės? Man atrodo, kad aš netyčia šitą „porciją“ įkvėpęs, galiu ir paspringti.
– Antanai, tai yra itin sukoncentruotas patiekalas, kuris skirtas suteikti intensyvų aromatą, bei skonį panaudojant vos kelis lašus! – susižavėjusi jam aiškino Živilė, mažučiu šaukšteliu krapštydama putas. – Ragaukite, pajusite žemės pulsavimą, kuris ilgai išliks burnoje po to, kai maistas jau bus nurytas. Tai yra viena svarbiausių dalių vertinant produkto kokybę, ypač degustuojant šį madingą gaminį.
Antanas paragavo. Veidas tik persikreipė, lyg būtų perkandęs neprinokusį šermukšnį.
– Žinai, pusbroli, – ištarė ir padėjo šaukštelį, – pas mus kaime toks „skonis“ vadinamas paprastai – supuvusi bulvė. O ta jūsų „rasa“, tai jau tiesiog sūrus vanduo su muilo burbulais.

Stasė atsiduso ir iš rankinuko išsitraukė kažką, suvynioto į lininę servetėlę. Tai buvo stora naminės duonos riekė ir geras gabalas tų pačių „cholesterolinių“ lašinių su česnaku. Po restoraną akimirksniu pasklido toks tikras, sūrus ir galingas aromatas, kad šalia sėdintys verslininkai, vilintys brangiais kostiumais, nesąmoningai pradėjo sukti nosis į jų pusę, o jų akyse sužibo kažkas panašaus į alkį ir ilgesį.
– Antanai! Ką tu darai? Čia gi aukščiausio gastronomijos standarto įstaiga! – pašnibždomis sušuko Živilė, paraudusi kaip virtas vėžys.
– Mes darom „reabilitaciją“, – ramiai atsakė Antanas, peiliuku pjaustydamas lašinius tiesiai ant prabangios restorano lėkštės. – Matai, Rimvydai, tavo tas „menas“ mano pilvo nepripildys, o sielos – tai tuo labiau. Mes tau atleidžiam už tas paliktas vagoj bulves, už tą kaimo žmogaus žeminimą, bet už šitą „badmetį“ lėkštėje tai jau tau turėtų būti tokia baisi gėda, kad neklausk. – pastūmė lašinių gabalėlį pusbroliui.
Šis akimirką dvejojo, dairėsi aplinkui, bet galiausiai, lyg tyčia pamiršęs visas etiketo taisykles, stvėrė lašinį pirštais ir godžiai suvalgė. Jo akyse sekundei blykstelėjo tikra laimė, kurią jis taip uoliai slėpė po prekinių ženklų kaukėmis.
– Na, kaip tau tos „molekulės?“ – šypsodamasi paklausė Staselė.
– Prieš gamtą nepapūsi, – sumurmėjo Rimvydas, slapčia laižydamas pirštus. – Gryna... autentiška medicina.
Išeidami iš restorano, Antanas su Stasele paliko padavėjui „arbatpinigių“ – kvepiatį naminės duonos kepalėlį.

Namo jie važiavo tylėdami, stebėdami miesto šviesas, kol jas pakeitė karpyti miškų kontūrai ir tikras, ne „molekulinis“ žvaigždėmis nubiręs dangus.
– Žinai, motin, – tarė Antanas įsukdamas į savo kiemą, – jie ten mieste taip stengiasi viską išgalvoti iš naujo, kad pamiršta, jog skaniausia duona yra ta, kurią augini, popini, vėliau raikai savo rankomis, o ne ta, kurią purškia iš buteliuko.
– Tikra tiesa, – pritarė Stasė. – Svarbu, ne tu kur sėdi, o ką savo širdyje nešioji.
Tą naktį kaimo troboje kvepėjo ne „migloto ryto rasa“, o ramybe ir namais, kurių joks sidabrinis „Lexus“ niekada neatstos, vanduo iš krano nepakeis šulinio vandens skonio.