Sielos spazmai

Marčius užsimanė tapti poetu, jam pasirodė, kad poezija yra lengviausias kelias į nemirtingumą ir, žinoma, panų širdis. Kadangi tikras menininkas privalo sirgti dėl pasaulio skausmo, jis nusprendė susirgti profesionaliai: nustojo kirptis, užsiaugino ilgus plaukus, skystoki buvo, tad surišo juos į kasytę, na, kad įgautų laisvamanio formą. Tada atsisakė kotletų ir nusipirko juodą, šonuose nutįsusi, megztinį aukštu kaklu. Kambaryje tyčia nesitvarkė, o storo dulkių sluoksnio ant stalo ir kitų baldų nebelaikė apsileidimu, tai buvo „laisvę mylinčio manifestas“. Trūko tik vieno, pačių eilėraščių. Tad pirmąjį savo šedevrą vyrukas nusprendė parašyti virtuvėje, stebėdamas verdančius koldūnus. Apimtas kūrybinės ugnelės, suraitė tokias eilutes:

„Kunkuliuoja vanduo kaip mano siela,
Balti tešlos kūnai skęsta gelmėje.
O aš gedžiu vienas ir man taip nemiela,
Lyg grietinės šaukštui lėkštėje...“

Kūrinį paskaitė mamai. Ši pripažino, kad rimas neblogas, bet pridūrė, kad grietinės šaldytuve nebėra, tad koldūnus teks valgyti su sviestu. Didžioji romantika žlugo dar nė neprasidėjusi. Supratęs, kad kulinarija yra ne dvasios įkvėpimas, Marčius pasinėrė į modernizmą. Jis nusprendė, kad rimas yra tikra praeities atgyvena, o menas turi būti toks, kurio niekas nesupranta. Savo simpatijai Agnei jis parašė eiles apie betoninius, skraidančius troleibusus ir jo ego graužiančią žalią pelytę. Agnė poezijos neįvertino, tik paklausė, ar Marčius vėl pamiršo išgerti vitaminus, ir priminė, kad troleibusai neskrenda, o vėluoja.

Galutinai nusivylęs tokiu pažįstamų neišprusimu, Marčius ėmė ir užsiregistravo į vietos bibliotekos „Sukurk save iš nieko“ poezijos klubą. Scenoje jis atidavė visą save: mojavo rankomis tarsi vaikytų muses, dramatiškai šnibždėjo, o po to staiga surėkdavo „Tamsa!“. Pirmoje eilėje sėdėję pensininkės išsigando ir rankinėse ėmėsi ieškoti validolio. Kai Marčius baigė ir laukė auditorijos ašarų, iš salės galo pasigirdo garsus bibliotekininkės balsas: „Jaunuoli, jūs stovite ant mikrofono laido, tuoj visą aparatūrą nuversite!“. Viena, ją laikė labai garsia, poetė pasukiojo pirštą prie smilkinio:

– Kas čia per „fruktas?“ – papūtė lūputes, – Iš kur tik jūs tokius „berazumius“ ir traukiate? – metė priekaištą renginio vedėjai.

Masės neįvertino, naujai iškepto „trečio brolio“ talento, tad Marčius nusprendė save išbandyti vietiniame turgelyje, kur bandė nusipirkti bulvių eiliuota forma:

„O, žemės dukra,
suknia purvina ruda,
duok man svorį jų skausmo,
tebūnie tai kaina saldi...“

Pardavėja Genutė pažvelgė į jį kaip į nesubrendusį arbūzą ir rėžė: „Vaikeli, imi maišą už du eurus arba neužimk eilės, man čia ne teatras“.
Reikalai visiškai nesiklijavo ir su meilės lyrika. Parašęs odę buvusiai merginai, kurioje jos akis palygino su giliais šuliniais, o savo viltis, su ten pat skęstančiais, senais batais, Marčius sulaukė tik vieno: buvo užblokuotas visuose socialiniuose tinkluose, pridedant grasinimą policija, jei dar kartą jos veido bruožus lygins su avalyne.

Paskutine viltimi tapo naktinis klubas „Neoninė ekstazė“. Marčius suprato: šiuolaikinė poezija turi skambėti ten, kur verda naktinis gyvenimas. Tad išgėręs kelias taures vyno „ant drąsos“, kai didžėjus trumpam išjungė muziką, ėmė veržtis prie pulto, mikliai sugriebė mikrofoną ir išpoškino:

„Miesto smogas ryja mūsų viltis!
Mes šokam ant stiklo, mes degam be ugnies!
Kur tavo siela, barmene?!“

Klubo lankytojai nusprendę, kad tai naujo techno kūrinio įžanga, pradėjo rėkti: „Geras gabalas! Duok bosų! Default!“. Priėjęs didžėjus paleido patį stipriausią ritmą – šimtą keturiasdešimt dūžių per minutę. Marčius pradėjo rėkti savo eiles tiesiai į mikrofoną, bandydamas pataikyti į takto ritmą:

„Mėnuo šviečia kaip supuvęs sūris!
(Tum, tum, tum... turavojo muzikinė akustika).
Aš esu vienišas vilkas narve!
(Tum, tum, tum... lyg kūju į priekalą trenkė ritmika)

Bandydamas padaryti dramatišką pauzę, Marčius per daug įsijautė, prarado pusiausvyrą ir tiesiog nuo pakylos nuvirto ant minkštos odinės sofos, kur sėdėjo klubo garbingi svečiai. Apsaugos darbuotojas Valera poezijos nekentė. Jis paėmė Marčių už megztinio apykaklės ir ištempė jį į gryną orą, trumpai ir drūtai išreiškė nuomonę apie jo išsišokimą:

– Dar kartą čia tave pamatysiu, sueiliuosiu šonkaulius.

Tačiau kitą dieną vietiniame televizijos kanale pasirodė vaizdo įrašas su prierašu: „Kažkoks keistas, matyt, buvo apsirijęs narkotikų, reperis nudribo, kaip bulvių maišas, nuo scenos...“ Įrašas surinko penkiasdešimt tūkstančių peržiūrų. Komentatoriai klausė, gal tai naujai kylanti žvaigždė? Kada vėl pasirodys?

Kai leidykla Marčiui paaiškino, kad už poezijos knygos spausdinimą reikia mokėti eurais, o ne talentu, Marčius rado kompromisą, įsidarbino maisto įmonės rinkodaros skyriuje. Už pirmąjį eiliuotą sveikinimą direktoriui jis pelnė metų darbuotojo titulą ir firminį puodelį. Netrukus jam buvo patikėta nauja aukščiausios rūšies rūkytų dešrelių linija – „Bočių džiaugsmas“.

Šitaip paskatintas Marčius tris dienas gėrė tik juodą kavą ir žiūrėjo į dešrelės maketą. Valdybos posėdyje, į kurį buvo pakviestas kaip garbingas svečias, jis eiliuotai, dramatišku balsu, rimtiems valdybos nariams, pristatė būsimą reklamą:

„Rūkas kyla virš šalto prekystalio stiklo...
Tu stovi vienas, pirkėjau, gyvenimo kryžkelėje.
Ar jauti, kaip tavo alkis virsta būtimi?
„Bočių džiaugsmas“ – tai ne mėsa. Tai tavo sielos ramybė...
Nulupk plėvelę, lyg nubrauktum praeities ašarą.“

Rinkodaros direktorė lėtai nusiėmė akinius: „Marčiau, mūsų tikslinė auditorija yra studentai ir statybininkai. Jie nenori braukti praeities ašarų, jie nori valgyti. Ir be to... šitų dešrelių plėvelė yra natūrali, jos nulupti nereikia.“

Marčius nepasidavė. Pasinaudojęs direktorės atostogomis, šeštadienio popietę jis sugriebė Kauno „Akropolio“ informacijos centro mikrofoną: „Dėmesio, piliečiai! Pakelkite akis nuo žemiškų reikalų! Štai ji, rūkyta, kadugiu kvepianti egzistencija ir tik už akcijos kainą!“. Jam pradėjus eiliuoti apie „kiaulaitės dvasios kelionę į dūmų kamerą“, pirkėjos vegetarės pradėjo piktintis, o viena močiutė persižegnojo. Mėsos skyriuje dirbanti toji pati Genutė iš turgelio per visą salę rėžė: „Gelbėkit, tas poetas vėl mums apyvartą griauna!“.
Apsauga iškraustė Marčių žaibiškai, tačiau įrašas internete pasiekė šimtą tūkstančių peržiūrų. Jį pamatė ir rimtas meno kritikas, profesorius
Hubertas. Jis nuėmė akinius ir sušnabždėjo: „Genialu... Tai grynas, nefiltruotas neoromantizmo atvejis!“. Profesorius nuvyko pas Marčių ir pakvietė jį tapti Tarptautinio avangardinio meno simpoziumo pagrindiniu performanso meistru.

Simpoziumas vyko elitinėje galerijoje, pilnoje intelektualų. Marčius ant scenos užlipo nešinas dviem pakuotėm „Bočių džiaugsmo“ dešrelių ir virtuvinėmis žirklėmis. Jis deklamavo eiles apie vartotojiškos visuomenės tuštumą, ritmiškai karpydamas dešreles į mažus gabaliukus ir mesdamas juos į publiką. Vieną dešrelę jis pakabino ant siūlo vidury scenos ir pavadino tai „Nukarusia šiuolaikinio žmogaus viltimi“. Menotyrininkai susigraudino: „Kaip drąsu... Dešrelės tekstūra taip tiksliai simbolizuoja mūsų trapumą...“.
Pasirodymo kulminacijoje Marčius garsiai sušuko: „Viskas yra akcija! Ir mes visi esame tik prekės su pasibaigusiu galiojimo laiku!“. Tada jis numetė mikrofoną ir išėjo iš salės.
Publika pratrūko ovacijomis. Kitą dieną vietiniame kultūros laikraštyje, pirmajame puslapyje puikavosi recenzija: „Marčius – mėsos konceptualizmo tėvas, sugebėjęs sujungti turgų su dvasios gelmėmis“.

Šiandien Marčius užima įmonės „Krizinių situacijų valdymo vadovo“ pareigas. Jo darbas – eiliuotais komentarais atsakyti į piktus klientų skundus internetiniuose puslapiuose. Kai klientas parašo: „Jūsų dešrelėse radau kremzlę!“, Marčius atsako:

„Kremzlė tai tik gyvenimo kietumas,
Trapu viskas šiam pasauly, suprask...
Priimki tai kaip likimo dovaną,
Ir kitą kartą mūsų dešrą vėl atrask.“

Klientai pasimeta, pyktis praeina, o „Bočių džiaugsmo“ pardavimai tarp vietinių išauga tris kartus. Visi nori paragauti nukarusios šiuolaikinio žmogaus vilties. Marčius pagaliau laimingas, jo poezija keičia vartotojo pasaulį.