Kaip atsirado narcizas :: Legendos apie gėles

Kadais upių dievui Kefisui ir nimfai Lariopei gimė sūnus, kurį praminė Narcizu. Toks gražus vaikas, kad dar naujagimį galėjai jį pamilti. O su metais Narcizo grožis vis augo. Daug mergaičių, jaunikaičių juo žavėjosi, bet niekas nesugebėjo užkariauti jo dėmesio ar palankumo.

Pernelyk šaltas ir išdidus buvo Narcizas. Viena jo atstumta nimfa tiek nuliūdo, tiek sulyso, kad vien balsas iš jos teliko. Ne ji viena, savojo skausmo graužiama, rankas į dangų tiesė: "Tepamilsta ir jis, ir atsako lai nesulaukia".

Taip ir nutiko. Meilės deivė Afroditė žiauriai nubaudė jį, niekinantį jos dovanas. Kartą medžiodamas Narcizas priėjo prie upokšnio atsigerti ir pamatė savo atvaizdą. Nustebęs jis žvelgė į save ir apėmė jį karšta meilė. Pamiršęs ir maistą ir poilsį, Narcizas nesitraukė nuo vandens, be atvangos gėrėjosi savimi, kalbino save, tiesė rankas į savo spindintį veidą. Jokio atsako.

Taip palengva neteko jėgos ir žvalumo, sulyso, nusilpo Narcizas, nusviro jo galva į žalią žolę, mirties tamsa užspaudė jo akis. Nimfos paruošė Narcizo kūnui laužą, bet atėjusios jaunuolio kūno, jo neberado. Ten , kur gulėjo meilės sau nukankintas narcizas, teaugo kvapni gėlė baltais žiedlapiais ir geltonu viduriuku - ją ir praminė narcizu.