Legenda apie Anykštą :: Legendos ir padavimai

Puntuko akmuo seniau gulėjo giliai girioje. Niekas apie jį nieko nežinojo ir negirdėjo. Tuo metu, kur dabar Anykščių upė įteka į Šventosios upę, gyveno Anykštos giminė. Gerai gyveni Anykštos giminėm nei vargo, nei bado nematė. Nelabieji ir prisiartint prie tos giminės negalėjo. Motina Anykšta buvo galinga žynė. Turėjo ji stebuklingą ženklą, kurį pamatę nelabieji skradžiai į žemę prasmegdavo. Pyko nelabieji ant motinos Anykštos, ant jos giminės ir sumanė kartą seniausias nelabasis ją pribaigti, jos pirkią akmeniu užversti.

Pasišaukė nelabasis savo sūnaitį ir įsakė jam tą darbą atlikti. Ir šiaip ir taip mėgino mažasis tą akmenį pakelti - o akmuo nė krust. Atbėgo sūnaitis pas senelį ir verkdamas skundžiasi, kad negali akmens nė iš vietos pajudinti.

Pasiuntė tada senis nelabasis savo sūnų, kad jis tą darbą atliktų. Mėgino sūnus tą darbą atlikti, bet akmuo nė krust. Atėjo sūnus pas tėvą ir sako, kad negali to akmens nė iš vietos pajudinti.

Supykęs senis suriko: "Tai silpni dabar pasidarė nelabieji, menko akmenioko iš vietos pakelti negali. Žiūrėkite aš, kad ir senas, bet dar tą akmenioką viena ranka paėmęs numesiu ant tos raganos pirkios!"

Nuėjo visa nelabųjų giminė prie to akmens. Griebė senis nelabasis akmenį šiaip, griebė taip, o akmuo nė krust. Dar kartą pamėgino pakelti jis akmenį, bet tik prakaitu pasipylė, ir vis tiek nieko neišėjo. Pavargo senis, ėmė dairytis aplinkui. Mato, kad sūnus ir vaikaičiai plyšta juoku.

Supykęs senis, kad sušvilps, net lapai nuo medžių pabiro. Subėgo nelabųjų, kiek uodų girioje. Senis jiems ir sako: "Neškite vaikaičiai, tą akmenioką ir meskite ant raganos Anykštos pirkios". Paklausė nelabieji senio. Iš visų pusių aplipo akmenį.

Griebė kartą – akmuo pajudėjo, griebė antrą – nuo žemės pakėlė, griebė dar kartą – virš medžių iškėlė ir nors sunkiai, bet ėmė nešti.

Baisiai neapkenčia Dundulis nelabųjų. Kur tik juos pamato, tuoj ugninę strėlę į juos paleidžia. Tai ir dabar, pamatęs nelabųjų darbą, kaip trenks į juos iš giedro dangaus, nelabieji į visas puses pasipylė, o akmuo čia pat nukrito. O žmonės Puntuku - akmenį pradėjo vadinti.

Mat netoliese gyveno toks vyras Puntukas. Piktas ir nedoras buvo žmogus. Sugyventi su žmonėmis negalėjo. Išvarė jį motina iš namų. Pasistatė jis toje vietoje, kur akmuo krito, pirkią. Nei jis piktųjų dvasių baidėsi, nei gerųjų gerbė, o iš kitų tik juokėsi. Tai kai krito akmuo iš nelabųjų rankų, tai tiesiai ant Puntuko pirkios. Nuo to laiko niekas Puntuko daugiau nematė, o akmenį jo vardu pradėjo vadinti.