Kairiarankystės atsiradimo priežastys

Kairiarankystė – genetinė ypatybė. Jei abu tėvai dešiniarankiai, tikimybė susilaukti kairiarankio naujagimio vos 2 procentai. Jei vienas iš tėvų kairiarankis, ši tikimybė išauga iki 17 procentų. Tačiau, jei abu tėvai kairiarankiai, tikimybė susilaukti kairiarankio vaiko išauga iki 46-50 procentų.

Kairiarankių vyrų yra 1,3-1,5 karto daugiau negu moterų. Dažniausiai kairiarankystė persiduoda iš kartos į kartą motinos linija.

Iki šiol ginčijamasi, kodėl tampama kairiarankiu. Yra sukurta galybė teorijų:

• Kariavimo teorija - ji teigia, kad ankstesniais laikais vyrai kariaudami kairiojoje rankoje laikė skydą, o dešiniojoje kalaviją. Kairioji ranka turėjo apsaugoti širdį nuo sužalojimo. Jei kovojama būtų kairiąja ranka, tuomet didesnė tikimybė sužeisti žmogų, pataikant į širdį.

• Istorinė teorija - pasak vieno Amerikos mokslininko, mūsų protėviai - hominidai - dešiniąją ranką naudojo užsikabinti už šakų, o kairiąją - įdėti maistą į burną. Per 8-10 milijonų metų klimato pokyčiai vėl sugrąžino hominidus ant žemės. Dešinioji ranka atsilaisvino, tad pradėta naudoti veiksmams, reikalaujantiems tikslių judesių, - medžioklei, darbo įrankiams laikyti.

• Ypatinga vaisiaus padėtis motinos įsčiose.

• Gimdymo trauma.

• Vyriškojo hormono testosterono padidėjimas būsimos motinos organizme.

• Kairiarankiais tampama, atsižvelgiant, kaip motina nešioja kūdikį, kuria ranka prispaudusi prie krūtinės ir kurią ranką prispaudusi vaikui.

• Įtakos turi ir krūtinės pusė, kuria motina maitina vaiką, nes tuomet vaikas lavina ranką, kuria bando išspausti pieną.

Tačiau, kairiarankystės atsiradimą lemia ne viena, o visas kompleksas priežasčių.

Kairiarankiai ar dešiniarankiai gimsta pagal tai, kuris galvos smegenų pusrutulis lemia mūsų judesius: kairiarankių – dešinysis, o dešiniarankių – priešingai.

Kairiarankiams būdinga kairiosios kūno pusės dominantė, t.y. dominuoja ne tik ranka, bet ir kairė akis, ausis, koja.

• Kairysis smegenų pusrutulis lemia kalbą, raštą, loginį mąstymą.

• Dešinysis – erdvinį mąstymą.

Kai žmogus sprendžia uždavinius, dirba kairioji, o kai kuria eiles ir muziką – dešinioji smegenų pusė. Tie, kurių geriau išvystytas dešinysis pusrutulis, dažniau naudojasi kairiąja ranka.

Taigi, vieni vaikai gimsta turėdami išvystytą kairį, kiti – dešinįjį pusrutulį.

Kaip bebūtų, kairiarankystė – unikalumas, prioritetas, o ne trūkumas.

Kairiarankystė ar dešiniarankystė formuojasi apie ketvirtuosius gyvenimo metus. Iki tol pastovumo gali nebūti. Po ketverių metų keisti rankos dominantę negalima.

Taip vadinamiems - "PERLAUŽTIEMS KAIRIARANKIAMS" - kyla daug sveikatos problemų: vaikas tampa nervingesnis, aikštingesnis, sutrinka jo miegas ir apetitas, skauda galvą, jis gali pradėti mikčioti, kentėti nuo nervinio tiko ir lėtinių ligų paūmėjimo, gali patirti mokymosi problemų, gali išsivystyti sunkios formos disleksija ir disgrafija, nebesugeba susikaupti, nes nuolatos jaučia pasąmoningą norą paimti pieštuką į kairę ranką ir drauge baimę padaryti ką nors ne taip, kaip reikalauja suaugusieji.

Formuojasi nepilnavertiškumo kompleksas – juk taip ilgai ir atkakliai jiems teigta, kad nėra tokie, kaip visi.

Tačiau „Perlaužti kairiarankiai“ paprastai gali būti ambidekstrai - tie, kurie, pajėgūs vienodai valdyti abi rankas.