Grynos veislės paieškos interneto platybėse

Adelė pagaliau nugalėjo tą „bjaurybę“ – kompiuterį. Po trijų mėnesių vargo, kai dukraitė Agnė kantriai (ir su trimis raminamųjų dėžutėmis) išaiškino, kuo gi skiriasi „pelė“ nuo gyvo graužiko, ji pasijuto tikra technologijų užkariautoja.

Kai ekrane nebepasirodydavo mistiniai pranešimai apie klaidas, o „Google“ paieška klusniai vykdė komandas, Adelės širdyje užgimė didingas tikslas. Ji privalėjo moksliškai ir neatšaukiamai įrodyti tai, kuo pati niekada neabejojo. Ji nusprendė išsiaiškinti: ar ji yra grynaveislė žemaitė?

– Jegu tas internets vėskon žėna, tego pasaka teisybi, – sumurmėjo Adelė, taisydamasi akinius ir abiejų rankų rodomaisiais pirštais pakibdama virš klaviatūros.

Pirmasis bandymas buvo tiesmukas. Paieškos langelyje ji vienu pirštu įkalė: „Įrodyk, kad Adelė Mockuvienė iš Telšių yra grynaveislė žemaitė“. Kompiuteryje ilgai sukosi „ratukas“, matytis, anoji uždavė sunkų klausimėlį, kol pagaliau išmetė tris puslapius traktorių dalių skelbimų, vieną receptą ir vietinio laikraščio straipsnį iš 2077 metų, kur Adelė buvo nufotografuota turguje prie kalno sūrių.

– Neee, kuokė čia biezaunė... Neg prasta aparata vakalę įtaisi, muna giliuos šaknys naįveiz, – numojo ranka Adelė. – bet žemaitiškas užsispyrimas jau buvo įjungtas, – Jegut kuompiuteris nadoud tysiuogini atsakyma, rek yškuot nauji būda, kap anuon apgaut, – mintis nušvito kaip elektros lemputė.

Svetainėje „Sužinok savo kilmę per penkias minutes“ Adelė atrado anketą. Pirmasis klausimas: „Kaip reaguojate, kai kas nors su jumis nesutinka?“ Variantai buvo trys: „Apsiverkiu“, „Diskutuoju“ ir „Nusišypsau“. Adelė pasipiktino.

– Kad tavi dryžis sutraukt, kor yr variantas „Nutylu, veiziu ė akes penkias minutas, kuol tam dorniū pačiam sarmata pasidara“, – suburbėjo ji ir stipriau kaukštelėjo pelės mygtuku ant „Diskutuoju“.
Kitas klausimas: „Jūsų mėgstamiausias patiekalas?“ Tarp picų ir sušių Adelė su palengvėjimu rado žodį „Bulvės“.

– Nu vuo, pruotingėj tas daikts. Ale kūdie naparašyta, ka so kastėniu ė būtiną so lopena? Šveisiuos dūšias naėveiz, pusietins tas jūsų muoksls yr.

Didžiausia kova įvyko prie klausimo apie kalbą. Testas klausė: „Ar suprantate tarmę?“ Adelė garsiai nusijuokė, net langai suvibravo. Ji nusprendė įrašyti atsakymą pati. Per pusvalandį, net liežuvį išleidusi, ji klaviatūra iškalė kompiuterio ekrane: „Jei lyt, lyt, jeigu nelýt, nelýt, kuo čia dorniau nustebą?“.

Kompiuteris raudonai pabraukė visus žodžius.

– Pati tu klaida, diežė tu nalaimėnga! Čia yr gramatika aukščiausi lygi, tėkra piluosofėja! – sušuko Adelė.

Galiausiai, po kokios valandos prakaitavimo, ekrane pasirodė besisukantis ratukas ir užrašas: „Skaičiuojami rezultatai...“ Adelė sulaikė kvėpavimą. Ji net rankas ant prijuostės nusišluostė.

Ekrane sužibo didelės raidės:
„Sveikiname! Jūsų rezultatas – 98PRO Žemaitijos genų. Jūs pasižymite nepalaužiama valia, meile bulviniams patiekalams ir gebėjimu patylėti taip, kad kitiems šiaušiasi plaukai“.

Adelė išsitiesė ir pergalingai pažvelgė į ekraną, o tada jos akys užkliuvo už likusių dviejų procentų. Apačioje smulkiu šriftu buvo parašyta: „Liekamieji 2PRO – Aukštaitijos (Marijampolės r.) regiono kraujas.“

Adelė akimirkai apstulbo. Žandai iškart tvystelėjo raudonumu, o akys susisiaurino.

– Kan pasakę?! Aukštaiti?! Aš?! Ka tu skradžę žemes prasmegtum su tokias tyrimas! – suriko Adelė, pagriebė ant stalo gulėjusį medinį kočėlą ir taip tvojo per kompiuterio pelę, kad plastmasės gabaliukai išsilakstė po visą kambarį. – Muna pruosenelę ėš Telšių nie kuojas nabova ėškielen svetor! Melų maišas asi!

Triukšmą išgirdusi į kambarį įbėgo išsigandusi dukraitė Agnė:

– Babyt, nu kas daba nutėka?! Kuodiel daužą tuon tecknika?!

– Tas tava velni aparats raša, ka aš ėš Marėjampoles asu! Ka munie tek aukštaites kraujs! – šūkavo Adelė, vis dar mojuodama kočėlu.

Agnė pribėgo prie ekrano, greitai permetė akimis tekstą ir staiga pradėjo garsiai juoktis, susiėmusi už pilvo.

– Babūnel... – vos kvapą atgaudama ištarė Agnė. – Čia juk na tava krauji tyrims. Tu juk juokių seilių mieginio niekur nasiontę! Čia tiesiuog ėnternetinis puokštų tests, katron aš vakar tau supruogramavau, ka tavi palėnkmunt! Žėnuojau, ka parpyksi! Vuo mum būs jouka.

Adelė akimirkai sustingo. Žemaitiškas išdidumas susidūrė su technologine realybe. Ji lėtai nuleido kočėlą, griežtai sučiaupė lūpas, pažvelgė į sunaikintą pelę, tada į anūkę ir visiškai ramiai, lyg nieko nebūtų buvę, pasakė:

– Nu vuo. Vuo aš sakiau, ka ėnternets namalūj. Soveiko mona žematėšks ėnstinkts – muoment pajutau klasta ė lėkvidavau pruovuokaciją. Ak, vakal, nulopk bolbas, vėrsma cepelinus. Vuo ož peli atskaičiauosu ėš tava kišenpėnigių. Žemaitę anū vuož dyka nadauža.