Be kaukių

Vakariniame kaimelio rūke Danutės šiltnamis švietė tarsi didžiulis, blausus žibintas. Moteris stovėjo prie stalo, iki alkūnių sukišusi rankas į juodą, drėgną žemę. Ji persodino pomidorus – vėlyvuosius, tuos, kurie reikalauja daugiausiai kantrybės. Žemė po jos nagais buvo tikra. Ji kvepėjo lietumi, supuvusiais lapais ir gyvybe. Šis kvapas Danutei patiko. Jis bent jau nemelavo.

Pasigirdo gergždžiantis atsidarančių vartelių garsas. Tai buvo Vycka – kaimynas iš gatvės galo. Vyras, kurio vietinė bažnyčios bendruomenė stengėsi nepastebėti. Jis mėgdavo išgerti, rūkė pigias cigaretes, o kartais ir uždainuodavo savo kieme taip, kad gatvėje imdavo loti šunys. Buvo neveds, turėjo randą per pusę skruosto, kurį gavo per muštynes jaunystėje. Oficialiai jis visiems buvo vietinis „griešnikas“.

– Labas, Danut, – ištarė, sustojs ties šilnamio durimis, kaimynas. Jo akys buvo paraudusios, matyt, linksmai leido naktį, nuo drabužių sklido stiprus dyzelino ir pigių cigarečių tvaikas. – Turiu bėdą. Užsikišo mano kanalizacija, smarvė baisi, o aš niekur nerandu „gyvatuko“, na, toks ilgo lankstus troselis. Žinau, kad tu turi. Paskolinsi?

– Malkinės kampe rasi. Pasiimk, – net nepakėlusi akių atsakė Danutė.
– Ačiū. Skolingas nebūsiu.

Vytukas nusisuko ir nuėjo link malkinės. Danutė trumpam sustojo ravėjusi, nužvelgė jo plačią nugarą. Vytukas buvo tiesmukas. Jei pykdavo – rėkdavo. Jei džiaugdavosi – kvatodavo per visą gatvę. Jis neslėpė savo nuodėmių. Jos buvo matomos jo veide, girdimos jo kalboje. Su juo viskas buvo aišku. Buvo visas kaip ant delno.

Netikėtai Danutės mintys nuskriejo į praėjusią savaitę. Į elegantišką, kvepiančią arbatėlę pas Nijolę – moterį, kuri sekmadieniais bažnyčioje sėdėdavo pirmoje eilėje, o jos balsas giedant chore skambėjo saldžiau už medų.

Ji prisiminė, kaip Nijolė tą popietę ją apkabino. Kaip meiliai šypsojosi į akis, glostė petį ir su gailesčiu balse klausinėjo apie Danutės sūnaus skyrybas ir prarastą darbą. „Mes pasimelsim už jį, Danutėle, viskas bus gerai, tu tik laikykis, brangioji“, – čiulbėjo, ulbėjo Nijolė, spausdama jai ranką. Danutė tąkart patikėjo. Po daugybės ankstesnių nusivylimų ir pasibaigusių draugysčių, ji vėl sau leido atsiverti, išliejo tai, kas buvo nugulę širdyje, tikėdamasi supratimo.

O po trijų dienų, vietinėje parduotuvėje išgirdo dvi kitas „pamaldžias“ moteriškes aptarinėjančias, buvo užlindusios už duonos stelažo, jos gyvenimą. Viena per kitą citavo Nijolės žodžius. Tiksliau – jos interpretaciją. Sūnus virto alkoholiku, pati Danutė – nemokančia auklėti motina, o jų šeimos bėdos – „Dievo bausme už puikybę“. Nijolė, pasirodo buvo didelė liežuvautoja, išskalambijo ir Danutės paslaptį, dar ir apaudė šlykščiausiais gandais, pasimėgaudama apdergė jos gyvenimą už nugaros. O ji – kvailė juk jautė jai dėkingumą už tą „šiltą“ apkabinimą.

Tai buvo ne pirmas kartas. Danutės gyvenime tokių „šviesuolių“ meiliomis šypsenomis buvo dešimtys. Draugės, kurios skolindavosi pinigus su ašaromis akyse, o grąžinusios apkalbėdavo, kad Danutė yra „skriaga“. Kolegės, kurios gyrė jos darbą, o paskui vadovui nešė skundus.

Šiltnamyje tapo vėsu. Moteris nusiėmė purvinas pirštines ir išėjo į kiemą. Iš Vytuko sklypo pusės, gyveno už kelių namų, pakilo bjaurus, aitrus užsistovėjusio vandens ir fekalijų kvapas. Kaimynas kuopė savo nuotėkų duobę. Tas kvapas rietė nosį, vertė žiaukčioti. Vėliau, kai pasirodė prie jos tvoros, nešinas tuo sukamu trosu, visas išsitepęs juodu dumblu.

– Atleisk už smarvę, Danute, – šūktelėjo jis, rodydamas į savo purvinas rankas. – Tuoj baigsiu. Prisikaupė daug šūdo, reikia iškuopti, nieko nepadarysi.

Danutė stovėjo kiemo viduryje, stengėsi giliai neįkvėpti to bjauraus oro ir staiga tyliai, o po to vis garsiau ėmė juoktis. Vyras sutrikęs pažiūrėjo į ją, galvodamas, ar kaimynei nepasimaišė protas.

– Viskas gerai, Vytuk! – sušuko ji atgal. – Valyk, valyk.

Ji suprato vieną paprastą dalyką. Šitas kvapas, einantis iš jo kiemo, buvo tikras. Tai buvo tiesiog nuotekos. Jas galėjai nuplauti vandeniu, išvėdinti, užpilti chloru. Jos neslėpė savo kilmės. Tačiau Nijolės kvepalų ir saldžių žodžių aromatas, po kuriuo slėpėsi supuvusi, dviveidė siela, štai kas buvo tikroji, neišplaunama smarvė. Veidmainystė smirdi labiau nei bet kurios nuotekos pasaulyje, nes ji nusėda tiesiai į sielą ir nuodija viską aplinkui. Danutė apsisuko ir nuėjo į namus. Širdyje neliko vietos nuoskaudai, tik šaltas, skaidrus aiškumas.

Praėjo keletas dienų. Parduotuvės „Aibė“ tvyrojo vėsa. Danutė dėjo į krepšelį varškės pakelį, kai iš už nugaros pasigirdo tas pažįstamas, saldus, kaip pernokusi slyva, balsas.

– Danutėle! Brangioji, kaip gerai, kad tave sutikau!

Danutė lėtai atsigręžė. Priešais ją stovėjo Nijolė. Ji dėvėjo šviesų paltą, o ant kaklo švietė šilkinė skarelė. Jos veidą puošė ta pati plati, pamaldi šypsena, kuria ji sekmadieniais sveikindavo visą parapiją. Nijolė tiesė rankas apkabinimui, tarsi būtų sutikusi geriausią draugę po dešimties metų išsiskyrimo.
Tačiau Danutė nežengė nė žingsnio į priekį. Ji liko stovėti vietoje, rankoje spausdama šaltą varškės pakelį. Jos žvilgsnis buvo ramus, bet kietas kaip akmuo. Nijolė akimirkai sutriko, jos rankos pakibo ore, bet ji greitai suvaldė situaciją ir gailestingai sudejavo:

– Oi, tu tikriausiai visai išsekusi... Žinau, žinau viską apie tavo sūnelį. Tikras kryželis tau, vargšele. Aš va, kaip tik vakar su moterimis po mišių kalbėjau, sakau – pasimelskime už Danutės sūnų, kad tas baisus alkoholizmo demonas jį paleistų. Ir kad Dievas tau duotų kantrybės, nes juk motinos klaidos vaikams atitenka...

Prie gretimo stelažo stovėjusi kasininkė sukluso ir sulėtino prekių dėliojimą. Nijolės balsas buvo tyčia pakeltas tiek, kad jį girdėtų žmonės, kurie laukė eilėje. Tai buvo jos firminis stilius – giliai įsmeigti peilį, bet su šypsenėle lūpose.

Danutė nepasimetė. Ji pažvelgė Nijolei į akis, tas pačias akis, kurios prieš savaitę prie arbatos puodelio jai žadėjo tylėjimą ir palaikymą.
– Nijole, – ramiai, bet garsiai ir aiškiai tarė Danutė. – Mano sūnus turi darbą ir šiuo metu remontuoja namus. O tavo burna turi didesnę problemą, nei mano sūnus.

Nijolės šypsena akimirksniu dingo, veidas išblyško, o akys susiaurėjo.
– Kaip tu drįsti! Aš juk iš krikščioniškos užuojautos. – sutikusi pasipriešinimą, Nijolė net ėmė mikčioti, o balsas prarado saldumą, tapo pagiežingas.

– Tavo užuojauta man smirdi, Nijole, – kirto Danutė, eidama link jos arčiau. – Ji smirdi bjauriau nei užsikišusi Vyckos nuotekų duobė. Bet šūdą galima iškuopti, o tu jį visada nešiojiesi savo burnoje ir drabstai ant kitų, nors vaidini šventąją.

Nijolė aiktelėjo, tokio atsako ji nesitikėjo, ranką priglaudė prie krūtinės, suvaidino įsižeidusią. Ji apsidairė aplinkui, ieškodama užtarimo, tačiau kasininkė ir pora kitų pirkėjų staiga pradėjo labai įdėmiai tyrinėti prekių etiketes, slėpdami šypsenas. Visi kaime žinojo Nijolės ilgą liežuvį, bet niekas niekada nebuvo išdrįsęs jai to pasakyti į akis.
– Tu... tu tiesiog bjauri, pikta moteris! Dievas viską mato! – sušnypštė lyg gyvatė Nijolė. Jos kaukė nukrito, taip parodydama tikrąjį veidą.

– Mato, Nijole. Mato ir piktinasi tavimi, – ramiai užbaigė Danutė.
Ji apsisuko, įsidėjo varškę į krepšelį ir nuėjo prie kasos. Išėjusi iš parduotuvės, Danutė pirmą kartą per daugelį metų įkvėpė pilnais plaučiais. Pavasario oras atrodė vėsus, skaidrus ir neįtikėtinai lengvas. Tas sunkus, lipnus nerimas dingo. Ji nebejautė jokio poreikio teisintis. Nuo šiol ji verčiau gers degtinę su nuodėmingaisiais ant griovio, bet daugiau niekada nebegers saldžios arbatos su „šventaisiais“.

Praėjo keli mėnesiai. Vasara persirito į antrąją pusę. Danutės gyvenimas įgavo naują, lengvą ritmą. Ji nebėjo į jokius bendruomenės susirinkimus, o sekmadieniais verčiau rinkosi darbą savo sode, gėlynuose. Jos šiltnamis vešėjo kaip niekad, o vakarai tapo tylūs ir jaukūs.
Liepos popietę, kai karštis dusino ir vertė slėptis pavėsyje, prie Danutės tvoros sustojo senas, bet kruopščiai prižiūrėtas tamsiai žalias pikapas. Iš jo išlipo vyriškis – žilstelėjęs, bet dar tvirto sudėjimo, vilkintis paprastus lininius marškinius. Tai buvo Rolandas. Ji neseniai nusipirko apleistą sodybą pačiame pakraštyje. Kaimo moterys jau buvo spėjusios jį pakrikštyti „atsiskyrėliu“ ir „keistuoliu“, nes jis neskubėjo su niekuo draugauti ir nelankė jokių vietinių renginių.

– Laba diena, – sodriu, ramiu balsu ištarė Rolandas, pasisveikindamas per tvorą. – Vytukas sakė, kad pas jus galima rasti geriausių pomidorų daigų ir patarimų, kaip prižiūrėti vėlyvąsias daržoves. Mano šiltnamis šiemet visai skursta.

Danutė nusišypsojo. Tai nebuvo ta mandagi, įtempta šypsena, kuria ji anksčiau bandė įtikti žmonėms. Tai buvo rami, šilta moters, žinančios savo vertę, šypsena.
– Užeikit, Rolandai. Pažiūrėsim, ką galima padaryti, – pakvietė ji.

Jie praleido porą valandų šiltnamyje ir sode. Rolandas klausėsi įdėmiai, nemalė liežuvių ir neuždavė jokių asmeninių klausimų. Jame nebuvo noro įsiteikti ar pasirodyti geresniu, nei yra. Jis atvirai prisipažino, kad mieste paliko viską – varginantį verslą, skubėjimą ir žmones, kurie bendravo tik dėl naudos.
– Žinot, Danute, – išeidamas ištarė Rolandas, rankoje laikydamas jos įduotą krepšį su šviežiomis daržovėmis. – Mieste visi šypsosi, visi labai mandagūs, bet viduje – tuštuma ir nenuoširdumas. Čia, prie miško, bent jau medžiai ošia tiesą. Ir žmonės, matau, čia dar likę tikresni.

Danutė pajuto, kai šie žodžiai maloniai sušildė širdį. Rolandas buvo toks pat kaip Vycka – tiesus, tikras, turintis savo randų ir praeities klaidų, kurių visai nesigėdijo ir neslėpė po jokia šventumo skraiste.

Vakarop Danutė sėdėjo terasoje su puodeliu čiobrelių arbatos. Ji žinojo, kad kaimo apkalbos apie ją vis dar netyla. Bet jai tas jau neberūpėjo. Suprato, kad tikroji ramybė ateina tada, kai nustoji bijoti žmonių pilamo purvo.

Rudenį kaimas nusidažė sodria gintaro ir vario spalva. Danutės kieme kvepėjo prinokusiais obuoliais ir džiūstančiomis, dažnai klaidžiojo po pievas ir rinkdavo jas, žolelėmis. Tas metas, kuris anksčiau moteriai keldavo liūdesį, šiemet atnešė tik gilų, palaimingą buvimą.

Vieną rugsėjo vakarą, kai saulė lėtai skendo už miško viršūnių, Danutės terasoje ilgai degė šviesa. Prie didelio medinio stalo sėdėjo trys žmonės. Vytukas, pasiraitojęs marškinių rankoves, pjaustė naminį sūrį, kurį pats ir atsinešė. Jo grubūs pirštai judėjo užtikrintai, veidas atviras, be jokio šešėlio – jis buvo tarp savų. Rolandas sėdėjo priešais, ramiai stebėjo tįstantį cigaretės dūmelį, ir pusbalsiu pasakojo apie savo planus pavasarį sodyboje statyti avilius. Jų pokalbis tekėjo lengvai, be jokių savanaudiškų užmačių, be noro kažką iš savęs vaizduoti.
Danutė pilstė arbatą į molinius puodelius. Ji stebėjo šiuos du vyrus. Žinojo, kad jie nebuvo šventi. Bet užtat buvo tikri. Ir tas tikrumas ją šildė labiau, nei ugnis.

Už tvoros, tamsėjančia gatve, praėjo Nijolė. Ji skubėjo į vakarines pamaldas, giliai įsisupusi į savo šviesų paltą, net nepasukdama galvos į jos kiemo pusę. Danutė nulydėjo ją žvilgsniu. Keista, tačiau širdyje nepajuto nei mažiausio kartėlio ar pykčio. Tik tylią užuojautą moteriai, kuri visą gyvenimą paskyrė kitų šmeižimui, taip ir nesužinojusi, ką reiškia būti tikrai gerai.

– Danute, apie ką susimąstei? – tyliai paklausė Rolandas, perimdamas iš jos rankų karštą arbatinuką. Jo žvilgsnis buvo atidus ir šiltas.

– Galvoju, koks gražus šiemet ruduo, – nusišypsojo ji ir atsisėdo šalia.

Pirmą kartą po daugelio metų Danutė jautėsi saugi. Ji suprato, kad gyvenimas po didžiųjų nusivylimų nesibaigia, jis tik apsivalo. Nusipurto netikrus draugus ir veidmainiškas šypsenas, išlieka tai, kas turi tikrą vertę: žemė po kojomis, keli patikimi žmonės ir sielos ramybė, kurios iš jos daugiau niekas nebepajėgs atimti.

Tamsa už tvoros tankėjo, tačiau terasoje buvo šviesu, šilta ir neįtikėtinai gera.