Aukštakulniai prieš kurmiarausius

Barbora buvo tikra Vilniaus centro uoga, hipsterių ikona. Jos diena prasidėdavo nuo trisdešimt penkių kavos ruošimo būdų ir migdolų pieno, o didžiausias fizinis iššūkis būdavo rasti laisvą vietą paspirtukui prie darbovietės. Viskas pasikeitė, kai ji „Tinder“ programėlėje pamatė Joną. Jonas nuotraukoje stovėjo prie milžiniško kombaino su stilinga barzda, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, buvo tiesiog trejętą mėnesių neskusta dėl šienapjūtės, rankose laikė ką tik iškeptą naminės duonos kepalą ir šypsojosi taip, lyg nežinotų, kas yra infliacija ar būsto paskolos palūkanos.
„Koks autentiškas! Koks tvarus, jokio glitimo neturintis gyvenimo būdas!“ – Barborą išmušė karštis, širdis kalė lyg plaktukas į vinį. Meilė tėškėsi kaip šviežias, karštas karvės blynas, tokį karštį pajuto. Po dviejų savaičių susirašinėjimo Barbora susipakavo tris prabangius lagaminus, kuriuose ilsėjosi šilkiniais chalatai bei ekologiški veido serumai, ir išvažiavo užkariauti kaimo.

Tikroji realybė prasidėjo dar neįsukus į kiemą. Į Jono sodybą tįsęs kelias jai priminė mėnulio, matytus per televiziją, kraterius, kurie bombardavo Barboros žemo elektromobilio dugną, tarsi grojo kaimišką pašėlusią polką „su pistonais“ kol galiausiai pakibo ant supuvėlio rąsto.

– Nieko, mažute, čia mūsų vietinis greičio mažinimo kalnelis, – nusišypsojo Jonas ir pagriebęs primityvų laužtuvą, vienu, išlaisvino transportą.
Barbora išlipo į kiemą su baltais, garsaus dizainerio sukurtais, sportbačiais tiesiai į... na, Jonas pasakė, kad tai „trąša“, bet kvapas sufleravo ką kita.
– Nieko baisaus! – drąsinosi Barbora ir giliai įkvėpė natūralaus kaimo oro. – Tai tikros, neliestos gamtos terapija. Aromatas su prieskoniais.

Pirmasis darbas – lauko tualetas, kurį Jonas išmoningai vadino „širdelių apartamentai“. Barbora įėjo vidun, tikėdamasi pamatyti bent jau oro gaiviklį. Vietoj to, ant vinies kabojo sukarpyti praėjusios savaitės rajoninio laikraščio kvadratėliai. Perskaitė viename pavadinimą „Ūkininko patarėjas“.Suklykė, kai pamatė būdelės kampuose į ją žvelgiančias vorų akis.
– Jonuk, o kur čia vandens nuleidimas? – ieškodama kur paspausti ar patraukti, šūktelėjo Barbora.
– Yra rankinis, Barbyte. Šalia stovi kibiras su pjuvenom. Užberk ant „aukso“ semtuvėlį, – išgirdo atsakymą.

Toliau sekė pažintis su daržu. Jonas ištiesė Barborai pintinę: „Priskink agurkų, pasidarysime šaltibarščių“. Barbora, įžengusi, į polietileno plėvele dengtą, šiltnamį, pasijuto kaip amazonė džiunglėse, karštis jame buvo baisus, drėgmė dar baisesnė. Jos firminis makiažas akimirksniu virto tikra, nutekėjusia prakaito ir dažų parodija. Bandydama rasti agurkus, ji netyčia palietė rupūžę, toji šoko į vieną pusę, mergiotė į kitą. Bet, nenorėdama pasirodyti nemokša, žaliašvarkių užsispyrusiai ieškojo toliau.
– Radau! – pergalingai sušuko ji, išbėgusi iš šiltnamio ir nešina kažkokiu dygliuotu, pageltusiu monstru.
– Barbora, čia peraugęs piktžolių gumbas, agurkai kitaip atrodo, – nusijuokė Jonas, valydamas traktoriaus tepaluotas rankas tiesiai į savo marškinius. Toliau agurkus rinko dviese.

Vėliau Jonas nusivedė ją į tvartą. Barbora tikėjosi išvysti mielus, švarius gyvūnėlius iš „Instagram“ vaizdo įrašų. Realybė pasitiko trimis dešimtimis karvių, kurios žiūrėjo į ją su tokiu pačiu nusivylimu, kokį Barbora jausdavo stovėdama eilėje prie prekybos centro kasos.
– Čia mano geriausia melžiama karvė, Žalmargė, – išdidžiai tarė Jonas. – Nori pabandyti?
Barbora, baigusi tris universiteto kursus, nusprendė, kad joks gyvūnas jos neišgąsdins. Ji pritūpė ant žemos kėdutės, ištiesė rankas su šviežiu manikiūru ir palietė tešmenį.
– Na, mergyt, dabar darysim kapučino putą, – tarė ji.

Žalmargė, nepratusi prie prancūziško manikiūro prisilietimo, tik sunkiai atsiduso ir staigiu judesiu tėškė uodega Barborai tiesiai per lūpas.
– O, natūralus kaimiškas „pilingas!“ – nusivaliusi veidą sušuko Barbora, nors mintimis prakeikė keturkoję.

Po pusvalandžio prakaitavimo, keiksnojimo dėl pilnų pieno rankovių, po intensyvaus rankų darbo, kibiro dugne suputojo keli lašai tikro, riebaus pieno. Bet tai buvo tik pradžia, tikrasis krikštas laukė vakare, kai Jonas užkūrė senovinę pirtį. Barbora tikėjosi „SPA“ centro su, raminančia nervus, muzika ir, jei jau ne eukaliptų, tai nors mėtų aromatu. Vietoj to ji gavo tamsią, suodiną patalpą, kurioje Jonas su džiaugsmu pradėjo ją tvatyti beržine vanta, kurioje dar buvo likę ir kažkokių vabaliukų.
– Kad poros atsivertų! – šaukė Jonas, vanodamas Barborai šonus. – Visą miesto brudą išvarysim!
– Aaa! – inkštė lyg šunytis Barbora, – Man atrodo, kartu išvarysi ir mano sielą! – klykė Barbora, bet po pirties įšokusi į šaltą kūdrą ir vos neužšokusi ant išsigandusio bebro, pajuto tokią energiją, kokios nedavė joks Vilniaus jogos klubas.

Kitos dienos rytas prasidėjo ketvirtą valandą. Ir ne nuo žadintuvo, o nuo to, kad pro pravirą langą galvą įkišo ožys, vardu – Karolina, ir garsiu „mėėė...“ Ji pajuto, kaip toji raguota pabaisa bando pačiupti jos šilkinių naktinių marškinių petnešėlę. Tačiau Barbora jau tikėjosi visko. Dėjo ožkai per snukį ir toji dingo iš lango kvadrato. Teko keltis, nes miegas dingo. Ji, gailiai pažvelgusi savo sugadintus batus, įsispyrė Jono mamos „gumianiakus“, kurie jai buvo keturiais dydžiais per dideli, įkvėpė gryno, šiek tiek mėšlu dvelkiančio oro ir staiga suprato – ji nebenori grįžti į Vilnių.

– Jonai! – sušuko Barbora per kiemą. – Užvesk tą savo agro-karietą! Perkam dar penkias ožkas. Aš pasilieku, būsiu šio kiemo šeimininkė.

Praėjus mėnesiui po Barboros persikraustymo, kaimo ramybę sudrebino garsas, primenantis kylančią kosminę raketą. Tai buvo blizgantis „Porsche“ visureigis, kuris, baisiai kaukdamas ir dugnu braukdamas Jono kiemo akmenis, galiausiai sustojo prie pat tvarto. Iš automobilio išlipo dvi geriausios Barboros draugės iš Vilniaus – Živilė ir Austėja. Abi atrodė taip, lyg būtų supainiojusios Jono sodybą su Milano mados savaitės podiumu. Živilė avėjo dvylikos centimetrų aukštakulnius batelius, o Austėja vilkėjo sniego baltumo lininį kostiumėlį ir rankose spaudė išsigandusį šuniuką Jorkšyro terjerą, kuris nuo vietinių kvapų iškart pradėjo smarkiai čiaudėti.

– O dieve, Barbyte! – suspigo Živilė, darydama pirmąjį žingsnį ir jos smailus kulniukas akimirksniu prasmego minkštoje, ką tik kurmio išraustoje žemėje. – Kur čia pas jus grindinys?! Čia visur... žolė?!

Iš tvarto išėjo Barbora. Draugės tiesiog apstulbo. Jų madingoji Barbora dėvėjo languotus Jono marškinius su įplyšusia rankove, guminius batus, vos ne iki kelių, o plaukai buvo surišti gumele
– Sveikos, mergytės! – sušuko Barbora, rankove nusivalydama prakaitą nuo kaktos. – Kaip tik baigiu valyti vištidę. Norit pamatyti šviežią kiaušinių dėtį?

Austėja išbalo ir instinktyviai prispaudė šuniuką prie savo balto kostiumėlio, ant kurio jau spėjo nutūpti riebi, kaimiečių – „šūdine“ vadinama, musė.
– Barbe, tu rimtai? – sušnibždėjo Austėja, su siaubu žiūrėdama į draugės „gumiakus“. – Mes atvežėm tau prancūziško sūrio ir migdolų pieno. O kur čia pas jus galima pasidaryti „matča“ arbatos? Išvis, kodėl tas didelis pilkas gyvūnas prie būdos į mus taip agresyviai žiūri?
– Čia sodybos apsauga, vilkšunis – pagrindinis sargas, – numojo ranka Barbora. – O jūsų prancūzišką sūrį galit atiduoti ožkai Karolinai, ji mėgsta pelėsį. Eime, pavaišinsiu jus tikru kaimišku skanėstu!

Barbora nusivedė drauges prie medinio stalo po obelimi. Živilė, bandydama grakščiai nueiti tuos dešimt metrų, atrodė kaip gandras, einantis per minų lauką, kas antrą žingsnį jos kulniukai smigo į žemę ir paliko idealiai apvalias skyles Jono vejoje. Ant stalo Barbora išrikiavo vaišes: trilitrinį stiklainį šilto, ką tik pamelžto Žalmargės pieno su riebia puta, dubenį su, gražiai, „plestekėmis“ supjaustytais, lašiniais ir šviežių svogūnų laiškų, ant kurių dar matėsi, po nuplovimo, vandens lašiukai.
– Ragaukit! – paragino Barbora. – Čia nerasit jokių „E“ priedų! Pure nature!
– O kur šiaudeliai? – sutrikusi paklausė Živilė, ji pakėlė sunkų stiklainį. – Ir... ar šitas pienas buvo pasterizuotas? Jame kažkas plaukioja... Ar ten ne karvės plaukas?!

Tuo momentu iš už kampo išniro Jonas. Jis buvo be marškinių, ant pečių nešė antrą dieną taisomo traktoriaus pusašį, o jo veidas buvo meniškai išteptas juodu mašininiu tepalu.
– Labas, panos! – bosu sugriaudėjo Jonas. – Barbe, tavo draugės moka vairuoti traktorių? Reikia padėti šieną iš pievos parvežti, kol liūtis neužėjo.
Živilė pažiūrėjo į savo prabangų manikiūrą, Austėja – į savo baltas kelnes, o Jorkšyro terjeras tiesiog užsimerkė.
– Žinai ką, Jonuk, – staiga tarė Barbora, griebdama nuo žemės šakes. – Mergaitės dar nepasiruošusios dalyvauti kaimo lygoje Jos pabus čia, apripras, o mes važiuojam! Austėja, saugokis ožkos, ji labai mėgsta kramtyti lininius drabužius!

Po penkių minučių Živilė ir Austėja sėdėjo ant aplūžusio suolo, gėrė šiltą pieną tiesiai iš stiklainio, nes buvo alkanos, o be to, kito pasirinkimo neturėjo, ir pasimettusios stebėjo, kaip jų buvusi Vilniaus vakarėlių „liūtė“ Barbora, stovėdama burzgiančio traktoriaus priekaboje su šakėmis rankose, dingo už horizonto, garsiai rėkdama: „Iki vakaro, vištos!“.
Kai traktoriaus priekaba su šienu buvo sėkmingai pastatyta į kluoną, Barbora sugrįžo pas savo drauges. Ožka Karolina jau buvo kūrybingai apgraužusi pusę Austėjos balto lininio švarko.

– Na, panos, laikas tikram atsipalaidavimui. Paruošiau jums išskirtinę programą pirtyje! – linksmai sušuko Barbora.

Austėja ir Živilė susižvalgė. Žodis „išskirtinę“ joms sugrąžino viltį. Jos įsivaizdavo minkštus rankšluosčius ir ramų vandenyno ošimą. Kai jos priėjo prie pirties, realybė pasitiko mažu rąstiniu nameliu, iš kurio durų virto tiršti garai, o pro mažą langelį matėsi nesimatė vidaus.
– Barbyte, o kur čia įsijungia šviesa? – paklausė Živilė, ranka ieškodama sensorinio jungiklio ant aprūkusios sienos.
– Šviesa čia natūrali, nuo krosnies žarijų! – stumtelėjo jas į vidų Barbora.
Merginos tamsoje, baisiai kosėdamos nuo dūmų kvapo, užsiropštė ant medinių lentų. Austėja akimirksniu pajuto, kad jos šilkinis pirties chalatas prisigėrė suodžių.
– O dieve, aš jaučiuosi kaip rūkyta dešra! – sušuko ji.
– Čia ne dešra, čia detoksikacija! – sušuko Barbora ir tėškė visą samtį vandens ant įkaitusių akmenų.
Karšto garo banga smogė merginoms tiesiai į veidus. Barbora tamsoje išsitraukė dvi milžiniškas, dilgėlėmis ir beržų šakomis sutvirtintas vantas.
– Na, Živile, dabar aktyvinsim tavo kraujo cirkuliaciją! – suriko Barbora ir pradėjo iš visos širdies vanoti draugei nugarą.
– Aaa! Gelbėkit! Mane puola kaimo partizanai! – klykė Živilė, bandydama pasislėpti po gultu, tačiau suodinos lentos ją nudažė gražia, anglies juodumo spalva.
– Barbe, nustok, tu sugadinsi mano užpildus! – panikavo Austėja, kai pamatė, kad pirties dūmai jos šviesius plaukus pavertė pilkai žalsvais.
Po penkiolikos minučių intensyvaus kaimiško „velnio varymo iš kūno“ Barbora atlapojo duris.
– O dabar – finalinis akordas! Į kūdrą! – sukomandavo ji.

Živilė ir Austėja, būdamos visiškoje afekto būsenoje, pajuodusios nuo suodžių, išlėkė iš pirties ir klykdamos pasileido bėgti link vandens telkinio. Kadangi pirties šlepetės liko tamsoje, Živilė savo pedikiūru aeravo Jono kiemo veją, o Austėja su visu chalatu tėškėsi į kūdrą. Vandenyje jas pasitiko vietinis bebras, kuris nuo tokio triukšmo tiesiog garsiai plojo uodega per vandenį ir pasislėpė nendrėse.
Išlipusios iš vandens, draugės atrodė nepakartojamai: makiažas visiškai išnyko, o plaukuose kabėjo kūdros dumbliai. Jonas, tuo metu kieme valęs žuvį, pamatęs jas tik pagarbiai nusiėmė kepurę:

– Na, Barbe, tavo draugės atrodo kaip tikros miško deivės. Reikės kaimyną pakviest, pagalvos, kad raganų sambūris prasidėjo.
Živilė pažiūrėjo į savo atspindį „Porsche“ lange, tada į prabangų Jorkšyro terjerą, kuris dabar su malonumu kramtė iš mamos daržo pavogtą agurką, ir netikėtai sau pačiai... garsiai nusijuokė.

– Žinai, Barbe, – valydamasi dumblą nuo kaktos pasakė Živilė, – mano kosmetologė už tokį gilų porų valymą ima tris šimtus eurų. O čia gavau nemokamai. Įpilk man to jūsų šilto pieno, pradedu suprasti, kad kaimas yra sveikatai naudingas.
Kitos dienos rytas prasidėjo penktą valandą. Keista, bet po dūminės pirties merginos jautėsi taip, lyg jų stuburai būtų ištiesinti lazeriu.

– Man reikia kofeino. Skubiai, – užkimusiu balsu ištarė Austėja.
– Barbora minėjo, kad virtuvėje yra kavos, bet nėra pieno. Tik tas ožkos... – prisiminė Živilė. – Bet palauk! Instagramo blogerės sako, kad ožkos pieno kapučino yra naujasis prabangos standartas. Jis neturi glitimo!
Idėja gimė akimirksniu. Merginos išėjo į kiemą vilkėdamos savo pilkšvais šilkiniais chalatais ir rankose nešinos prabangiu, porcelianiniu Jono mamos puodeliu. Ožka Karolina ganytojo pievelėje kramtė kiaulpienes ir žiūrėjo į jas su neslepiamu cinizmu.
– Labas, Karolyte, mažute, – meiliai gugavo Austėja, lėtai sėlindama iš priekio ir bandydama ožkai įteikti madingą avižinį batonėlį iš savo rankinės. – Duok mums šiek tiek pienuko kavutei...
Živilė, pasirinkusi strateginę poziciją iš galo, pritūpė su porcelianiniu puodeliu. Kadangi ji vis dar avėjo aukštakulnius, jos poza priminė ant šakos tūpantį sužeistą vanagą.
– Austėja, ji judina ausis, tai geras ženklas? – šnabždėjo Živilė, tiesdama ranką link Karolinos tešmens.
– Melžk greičiau! – ragino Austėja.

Vos pajutusi šaltus manikiūro dėvėtojos pirštus, Karolina nusprendė, kad laikas veiksmui. Ji staigiai pasuko galvą, vienu judesiu stvėrė Austėjos batonėlį su visu popieriniu įpakavimu ir garsiai sukrimto. Tada, apsisukusi šimtu aštuoniasdešimt laipsnių kampu, Karolina galingu kojos spyriu dėjo tiesiai per Živilės laikomą porcelianinį puodelį. Puodelis išskriejo į orą, o Živilė grakščiai kaip nukritęs drono sparnas nugriuvo tiesiai į šviežią žolę.
– Mėėė! – pergalingai sumekeno Karolina ir ėmė kramtyti Živilės chalato dirželį
– Gelbėkit! Ji mane valgo! – klykė Živilė, bandydama šliaužti žole tolyn.
Iš už kluono išbėgo Barbora su šluota, o paskui ją bėgo Jonas, susiėmęs už pilvo iš juoko.
– Panos, na jūs duodat! – kvatojo Barbora. – Karolina nemelžiama iš galo, ji gi yra ožys! Mūsų melžiama ožka yra kita, o
Karolina – tiesiog sodybos dekoracija!
Austėja pasitaisė plaukus:
– Žinai ką, manau, kad juoda kava be pieno yra daug sveikesnė.
Jonas, vis dar juokdamasis, priėjo prie jų:
– Na, mergaitės, kadangi kapučino nepavyko, padarysim verslą. Einam pusryčiauti, o po to organizuojam didįjį festivalį!

Austėjos ir Živilės galvose pradėjo suktis tikri marketingo planai. Jos suprato, kad kaimas turi tai, už ką mieste žmonės pasiruošę pakloti paskutines santaupas – visišką autentiškumą.
– Padarom čia festivalį! Pavadinsim „Kluonas juda!“ Sugrįšime atgal prie lietuviškų šaknų, – Živilė ant stalo šakute pradėjo piešti schemą. – Bilietas – šimtas eurų. Jono lašinius supjaustysim plonomis juostelėmis ir pavadinsim „Tradiciniu lietuvišku „karpačo“ su dūmo aromatu ant varnalėšų lapų“. O Žalmargės pieną suplaksim su dilgėlių sultimis ir pardavinėsim kaip „Lūpasiurbį“ už penkiolika eurų!

Prasidėjo didieji pasiruošimo darbai. Živilė nuėjo pas kaimyną Praną, vietinės kapelos „Griežlė“ vadovą.
– Pranuk, jūsų muzika yra grynis, – aiškino Živilė. – Bet mums reikia šiek tiek modernumo. Kai grosit „Ant kalno mūrai“, jūsų būgnininkas dėdė Stasys tegul daro ritmišką nukrypimą į madą. Jaunimui patiks!

Penktadienio vakarą į Jono kiemą pradėjo rinktis pirmieji svečiai – prabangūs didmiesčių automobiliai užplūdo kaimo žvyrkelį.
Tie, kurie save vadina „hipsteriai“, basomis šoko ant šieno rulonų, staugdami: „Koks gilus folklorinis minimalizmas!“, kai dėdė Stasys vidury dainos pradėjo pūsti į tuščią alaus butelį, imituodamas techno bosus.
Tačiau tikrasis festivalio kulminacijos momentas įvyko maisto zonoje. Ožys – Karolina, pamatęs šitiek žmonių, užlipo tiesiai ant stalo su maistu, vienu gurkšniu išgėrė visą paruoštą dilgėlių kokteilį ir pradėjo kramtyti madingo dizainerio skrybėlę, kuri pūpsojo jam ant galvos. Publika nuščiuvo, sustingo. Živilė greitai pačiupo mikrofoną ir sušuko:
– O dabar, brangieji – interaktyvus ožio – Karolinos performansas „Vartotojiškos visuomenės destrukcija!“ Kas nori, kad ožka suėstų jų vizitinę kortelę dėl geresnės karmos?!
Miestiečiai pradėjo stumdytis eilėje, kišo Karolinai savo užrašų knygutes ir ekologiškus batonėlius. Jonas, stovėdamas nuošalyje su Barbora, tik šypsojosi, žiūrėdamas į savo pilną piniginę.

Pirmadienio rytą į Jono kiemą lėtai įvažiavo pilkas automobilis su užrašu „Valstybinė mokesčių inspekcija“. Iš mašinos išlipo inspektorius Vytautas – vyras su griežtu pilku kostiumu ir odiniu portfeliu.
– Laba diena, – griežtai tarė Vytautas. – Gavome pranešimą apie nelegaliai vykdomą ūkinę – komercinę veiklą, masinį renginį „Kluonas juda!“ ir prekybą maisto produktais be kasos aparato. Prašau pateikti bilietų pardavimo ataskaitas.
Austėja grakščiai atsistojo ir nusišypsojo:
– O, gerbiamas inspektoriau, jūs viską neteisingai supratote. Čia nebuvo joks komercinis renginys. Tai buvo šiuolaikinio, meno renginys, su gilia mintimi: „Socialinis lašinių virsmas postmodernizmo epochoje“.
– Koks dar virsmas? – Vytautas pakėlė akinius. – Liudininkai teigia, kad už lašinius ant lapų žmonės mokėjo po penkiolika eurų.
Živilė įsiterpė į pokalbį:
– Penkiolika eurų nebuvo kaina už maistą. Tai buvo savanoriška auka už galimybę prisiliesti prie instaliacijos. Lašiniai simbolizavo lietuvio sielos pilnatvę, o varnalėšos lapas – žmogaus trapumą globalizacijos fone! Viskas buvo visiškai nemokama!
Inspektorius Vytautas giliai atsiduso.
– Gerai, – tarė jis. – O kaip dėl ožio, kuris už pinigus rijo žmonių vizitines korteles?
Tuo momentu ožys – Karolina prisiartino iš nugaros ir vienu staigiu judesiu stvėrė Vytauto oficialų VMI patikrinimo aktą tiesiai jam iš po rankos!
– Ei! Nustokit! Tai valstybinis dokumentas! – suriko Vytautas, bet Karolina jau entuziastingai kramtė kairįjį kampą su valstybiniu herbu.
– Žiūrėkite! – pergalingai sušuko Barbora. – Čia idėja kitam renginiui – „Biurokratijos sudegimas gamtos ugnyje!“ Ožys – Karolina yra nepriklausomas menininkas, jis veikia be autorinių sutarčių! Jūs negalite jo nubausti, jis neturi asmens kodo!
Jonas priėjo prie inspektoriaus ir ištiesė jam stiklinę šilto Žalmargės pieno ir storą riekę duonos su lašiniais:
– Na, inspektoriau, nusiraminkit. Karvutės pieno nedeklaruoja, ožkos raštų neskaito. Užkrimskit lašinių, pas mus viskas natūralu. Štai, imkite šviežią sūrį, dovana – jums... meninė dovana nuo eko sodybos
Vytautas pažiūrėjo į pusiau suėstą dokumentą ožio burnoje, tada į kvepiančius lašinius. Jo griežtas biurokrato veidas akimirkai sušvelnėjo. Jei jis parašys paaiškinimą „dokumentą suėdė ožka – menininkė“, viršininkas Vilniuje jį patį išsiųs pas gydytojus.
– Žinote ką... – pasakė Vytautas, paimdamas lašinio riekę. – Rašau protokole, kad patikrinimo metu pažeidimų nerasta, o rasti objektai buvo nenumatytos nesusipratimo aplinkybės. Bet kitą kartą jūsų renginys privalės turėti bent jau verslo liudijimą.
Praėjo metai. Jono sodyba pasikeitė neatpažįstamai, o Vilnius galutinai suprato, kad prarado tris savo iškiliausias mados ikonas.
Barbora ir Jonas oficialiai tapo kaimo kultūros nešėjais. Barbora sėkmingai suderino vadybos žinias su kaimietiška realybe: dabar Žalmargė turėjo savo asmeninį profilį internete, kuriame buvo įvardyta kaip „Vyresnioji pieno gamybos viceprezidentė“, o jos primilžis išaugo dvigubai, nes Barbora tvarte įrengė garso aparatūrą, transliuojančią gyvuliams džiazą.

Živilė ir Austėja kaimo taip ir nepaliko. Jos nusipirko gretimą sklypą ir įkūrė pirmąjį Lietuvoje „Gražinkis“ centrą. Jonas padėjo joms nusipirkti seną traktorių „Belarus“. Živilė jį perdažė prabangia rožine spalva, o Austėja ant variklio dangčio priklijavo „Swarovski“ kristalus. Vietoj įprasto tepalo kvapo iš šio traktoriaus kamino rūko levandų eterinio aliejaus garai. Kai Živilė su dvylikos centimetrų aukštakulniais išvažiuodavo į pievą vartyti šieno, kaimynas Pranas mesdavo akordeoną ir tris dienas iš eilės, apstulbęs nuo tokio grožio, žiūrėdavo į horizontą.
Ožys, vardu – Karolina tapo tikru verslo magnatu. Merginos įregistravo, jo vardu, prekės ženklą „Karolina1517039,s Destruct-Art“. Turtingi Vilniaus kolekcininkai mokėdavo tūkstančius eurų už drobės gabalus, kuriuos Karolina buvo kūrybingai apdraskiusi arba davusi juos apkramtyti ožiui. Paskutinis jos darbas – „Mokesčių inspekcijos akto likučiai ant medžio žievės“ – aukcione buvo parduotas už tiek, kad Jonas galėjo nusipirkti naują vokišką plūgą.

Vieną šiltą liepos vakarą visi keturi sėdėjo kieme ant šieno rulonų. Austėja gurkšnojo ožkos pieno kapučino iš porcelianinio puodelio, Živilė vanta baidė muses nuo savo rožinio traktoriaus, o Barbora laikė Joną už rankos.
– Žinai, Jonuk, – ištarė ji, žiūrėdama į besileidžiančią saulę ir atsispindinčią kūdroje, kur vietinis bebras, jis jau buvo pripratęs prie Jorkšyro terjero draugijos. pliaukšteldavo uodega, – Kai prisimenu Vilnių, tas spūsčių minutes ir amžiną skubėjimą... Man atrodo, kad tai buvo tik sapnas. Tikrasis gyvenimas yra čia.
– Tikrai taip, – pritarė Živilė, ranka taisydamasi kaimišką skarą, kuri stebėtinai derėjo prie jos deimantinių auskarų. – Mieste mes turėjome viską, bet neturėjome laiko. O čia mes turime laiko net ožius melžti.
Jonas tik nusišypsojo, apkabino Barborą ir tyliai pasakė:
– Na, mergaitės, filosofija yra gerai, bet rytoj kelsimės ketvirtą, nes laukia didysis iššūkis. Atvažiuoja naujas kombainas. Živile, tavo rožinis traktorius turės jį tempti iš balos, nes kaimynas sakė, kad kelio griovį pražiopsojo.
Merginos garsiai nusijuokė, o ožys – Karolina pritariamai sumekeno „Mėėė...“. Miestas galutinai pralaimėjo, nes kaimas dar niekada nebuvo toks stilingas, laimingas ir... pelningas.