Viljamas Džeimsas - (William James, 1842-01-11 -1910-08-26) amerikiečių psichologas ir filosofas.
Viljamas Džeimsas beveik visą savo akademinę karjerą praleido Harvarde. 1873 m. pavasarį jį paskyrė fiziologijos dėstytoju. 1873 m. buvo paskirtas anatomijos ir fiziologijos dėstytoju. 1876 m. paskirtas psichologijos profesoriaus padėjėju. 1881 m. paskirtas filosofijos profesoriaus padėjėju. 1885 m. paskirtas profesoriumi. 1889 m. James apdovanotas už nuopelnus psichologijoje. 1897 m. grįžo prie filosofijos. 1907 m. tapo filosofijoje nusipelniusiu profesoriumi.
V. Džeimsas mano, kad teisinga yra tik tokia idėja, tokia teorija, kuri padeda suvokti objektą, padeda pasiekti patenkinamų rezultatų ir turi praktinių padarinių individui, yra jam naudinga. Teorijos, idėjos, sąvokos traktuojamos kaip instrumentas, padedantis orientuotis pasaulyje, tvarkyti sąmonės srauto chaosą. Sąmonės srautas visada individualus. Pasak jo, elementarus psichinis faktas yra ne mintis apskritai, ne ta ar kita akimirka, o mano mintis, mintis priklausanti kam nors. Sąmonės srautas yra vieningas, tačiau jame galima išskirti atskirus išgyvenimus, jausmus ir mintis.
Nuo kitų pragmatistų V. Džeimsas skyrėsi tuo, kad jį domino ne filosofinių sąvokų savaiminis aiškumas, bet jų egzistencinė prasmė. Štai todėl jis yra laikomas psichologizuoto gyvenimo filosofijos varianto kūrėju.
1890 m. pasirodė dviejų tomų veikalas Psichologijos pagrindai (The Principles of Psychology). Šis veikalas yra vienas iš žinomiausių XIX a. psichologijos kūrinių. Būtent jame V. Džeimsas apibrėžė pagrindines savo idėjas.
1907 m. Knygoje Pragmatizmas: naujas kai kurių senų mąstymo būdų pavadinimas (Pragmatism: a New Name for Some Old Ways of Thinking) filosofo mintys ir pažiūros galutinai sudarė filosofinę sistemą..