Platonas jautė didelę pagarbą savo mokytojui, todėl beveik visi kūriniai parašyti dialogo forma. Sulaukęs 40 m. įkūrė filosofijos mokyklą.
Platonas suformuoja objektyviojo idealizmo sistemą. Sistema gimsta tada kai Graikijoje plačiausiai nei bet kada yra įsigalėję Demokrito atomizmas. Taigi tuomet ir užsimezga mūsų dienas pasiekiantis materealizmo ir idealizmo ginčas.
Platonas, kaip ir Sokratas stebėdamas savo krašto negandas manė, pasaulį reikia tvarkyti nekaip kitai, o moksliškai. Jis ryžosi atskleisti būties esmę, anlizuodamas žmonių gyvenimą parodyti kokia turi būti valstybė. Tikrasis žinojimas pasiekiamas protu, sąvokomis, fiksuojant tai kas daiktuose yra bendra ir pastovu. Taip atsirada pagrindinė jo filosofijos kategorija eidos (idėja).
Platonui priklauso pati seniausia mus pasiekusi valstybės teorija, kurioje atskleidžiama klasikinė valstybės prigimtis. Valstybė - gyvas organizmas, todėl ją turėtų apibūdinti keturios klasikinės dorybės: išmintis, drąsa, susivaldymas ir teisingumas. Utopinei Platono valstybei būdinga griežta specializacija, t.y. valdovai - valdo, kariai - kariauja, žemdirbiai - dirba žemę. Tačiau, šioje idealiojoje valstybėje neužkertamas kelias despotizmui, piliečių teisių ir iniciatyvos suvaržymams.
Platono stengimasis suabsoliutinti protą atitraukiant jį nuo juslių, paverčia jį nenuosekliu idealistu, o ir jo sukurtos utopijos yra savyje per daug idealistiškos ir prieštaringos, kas savaime iššauks vėlesnių autorių kritiką.
Platono veikalai: Lachetas, Protagoras, Gorgijas, Sokrato apologija, Kritonas, Teaitetas, Valstybė, Politikas, Įstatymai...