Kai dangus dar neturėjo dainos, o namai — balsų, pasaulis buvo gražus, bet tylus.
Žmonės statė trobas, klojimus, tiltus, tačiau jų sienos buvo be gyvybės.
Saulė švietė, vėjas pūtė, bet niekas nesijuokė.
Vieną rytą Vėjas nusileido prie upės ir tarė Vandeniui:
— Tu turi balsą, bet neturi sparnų. Aš turiu sparnus, bet neturiu dainos. Gal sukurtume ką nors kartu?
Vanduo sušvito nuo saulės atspindžio ir sutiko.
Jie susiliejo — šviesa, judesys ir garsas — ir iš tos sąjungos gimė mažytė būtybė su juodu, blizgančiu kūnu ir baltu pilvuku, su sparnais, kurie skrodė orą kaip daina.
Ji buvo lengva, greita ir linksma — tarsi pats pavasario juokas.
— Tu būsi kregždė, — tarė Vėjas. — Gyvensi prie žmonių namų, kad jie niekada nepamirštų džiaugsmo. Kai grįši pavasarį, tavo balsas pažadins pasaulį.
Kregždė pakilo į dangų ir nuskrido virš laukų, virš upių, virš stogų.
Ji nešė dainą, kuri skambėjo kaip šviesos šnabždesys.
Kai ji nusileido ant namo kraigo, žmonės išgirdo jos čiulbėjimą ir nusišypsojo — pirmą kartą po ilgos žiemos.
Nuo tada kregždės gyvena prie žmonių — po stogais, prie langų, virš durų.
Jos neša pavasarį, šviesą ir judesį.
Kai jos grįžta, pasaulis vėl kvėpuoja, o namai vėl tampa gyvi.
Ir kiekvienas jų skrydis primena, kad džiaugsmas visada randa kelią namo.
[Laima | Parengta su Copilot pagalba]