Žolinė :: Šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventė

Šventėms » 2025 metų kalendorius » Mėnesiai » Šiandien » Katalikų šventės » Skaitiniai

Dangun ėmimas, Dangun žengimas arba Žolinė, Vakarų Bažnyčioje švenčiama nuo VII a. Padavimas byloja, kad po Išganytojo Motinos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo. Petras patyrė, kad Marija prisikėlė iš numirusiųjų ir Viešpats ją paėmė į dangų. Atidarę patikrinti karstą, Marijos kūno neberado - karstas buvo pilnas nuostabiausių gėlių...

Pietų Europoje Žolinių ištakomis galima laikyti graikų deivės Artemidės šventę. Tai romėnų deivės Dianos (graikų Artemidė) šventyklos Romoje atidarymo diena maždaug 500 m. prieš Kristų, rugpjūčio 15 dieną. Diana buvo augalų, gyvūnijos globėja, bausdavo darančius žalą gamtai, lotynų tautos globėja, motina, vėliau vergų užtarėja. Avetino kalva su šia šventykla tapo Romos vergų ir varguomenės masinių maldų vieta. Ilgainiui ši diena (08.15) buvo švenčiama, kaip romėnų valstybės šventė. Įsigalėjus krikščionybei, gamtos ir nuskriaustųjų globėjos, romėnų deivės Dianos vietą varguomenėje pradėjo užimti Marija.

Mūsų kraštuose tai jau vasaros ir rudens sandūra, svarbiausių lauko darbų pabaiga. Lietuviams nuo seno ši šventė buvo atsisveikinimo su želmenija ir gėlėmis diena, vasaros derlių globojančios Žemės dievybės pagerbimo bei derliaus paaukojimo ir pašventinimo šventė. Jau nupjauti ir suvežti į kluonus javai; jau nunoko vasarinis sodų derlius, o ir rudeniniai vaisiai aiškūs savo tikrumu; paragauta ankstyvųjų bulvių ir grybų; uogos jau suvirtos į uogienes... Štai ir matai visą būsimo šaltojo meto sotį ir išteklius, už kuriuos, bendrą žemės ir žmogaus triūso vaisių, laiminamą aukščiausiojo, derėtų tinkamai padėkoti. Lietuvoje nuo seniausių laikų yra paprotys bažnyčiose šventinti vaistingąsias laukų žoleles, gėles bei javus, taip pat ir daržoves. Dzūkijoje ši šventė dar vadinta Kopūstine.

Ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus arba giros. Po pamaldų visi svečiuodavosi, susitikdavo net tolimiausi giminaičiai. Tokiose bendruomenės vaišėse buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Tad ir Žolinės papročiuose yra susipynę senieji agrariniai bei mirusiųjų kultai, atsispindi giminės solidarumas.

Visa tai šiandien jau pamiršta, ir todėl Žolinę dažnas laiko vien bažnytine švente, dargi nesusimąstydamas dėl liaudiškojo jos vardo kilmės. O juk gražu, kad taip darniai šioje vasaros pabaigos šventėje sutaria mūsų kūnų maitintoja - Motina Žemė ir mūsų sielų gaivintoja bei kelio į Dangų rodytoja - Atpirkėjo Motina Marija.

Senąjame Lietuvos kaime Žolinė buvo svarbiausia vasaros pabaigos ir rudens pradžios šventė. Tai - pabaigtuvių, padėkos už visas vasaros gėrybes, derliaus paaukojimo ir pašventinimo, o kartu - ir atsisveikinimo su želmenimis bei gėlėmis - šventė. Žiloje senovėje ji buvo skirta padėkoti Žemei gimdytojai ir atiduoti jai užaugusio ir subrendusio derliaus aukas. Priėmus krikščionybę, šios deivės gimdytojos vieton stojo Motina-Mergelė Marija. Senovės Latvijoje ši Marijos diena buvo vadinama Didžiosios Maros, arba Motinos diena (plg. Mara, Morė, Marė, Marija...).

Taigi - Žolinių neįmanoma atskirti nuo svarbiausio liepos ir rugpjūčio (priklausomai nuo oro ir mėnulio fazės) mėnesių darbo - rugiapjūtės, jos pradžios ir jos pabaigtuvių. Tuo labiau, kad ir šio darbo pradžia - Prapjovos, ir jo pabaiga - Žolinė simboliškai susiję ne tik su motina Žeme, bet ir su Motina Marija.