Joninės (Rasos) ::Trumpiausia metų naktis

Šventėms » 2025 metų kalendorius » Mėnesiai » Šiandien » Katalikų šventės » Skaitiniai

Birželio 24-oji - trumpiausia metų naktis - klausyki, budėki - galbūt paparčio žiedas jau skleidžiasi Jums...
Joninės (Rasos) - tvėrimo, prasidėjimo šventė, kai suvešėjusi gamta yra pasiruošusi pradėti naują gyvybę.
Dar XVI-XVIII a. jas šventė nuo gegužės pabaigos iki pat birželio galo ar bent trečiąjį birželio dešimtadienį. S. Daukantas šventę vadina vainikų švente arba viešėmis ir tvirtina, kad seniau ją pradėdavo švęsti birželio gale ir švęsdavo 14 dienų.

Tik XIX a. pabaigoje ją imta švęsti birželio 24 d., t. y. sutapatinta su šventojo Jono diena. Birželio 22 d. saulė pasiekia aukščiausią tašką, ir tada būna trumpiausia naktis. Lietuvoje ši saulėgrįža sutampa su augmenijos branda, ji pasiekia didžiausio vešlumo, gyvastingumo, kupos. Jeigu gamtą lyginsime su žmogaus gyvenimu - tai jaunystė. Todėl šios šventės pagrindiniai dalyviai - jaunimas.
Iš pradžių - pasiruošimas šventei. Pinami vainikai, kraunamas laužas, padaroma, iškeliama ir įkasus į žemę įtvirtinama kupolė (šakota kartis), įtaisomi ir papuošiami vartai, pro kuriuos įeidami visi, kas nori dalyvauti šventėje, turi ką nors daryti (dainuoti, šokti ir kt.).“
Taigi Joninių vakaras, o po jos - naktis…

Aldona VAICEKAUSKIENĖ rašo ( sorry, bet iš kur paimta neatsimenu - webmasterio pastaba ): "Pirmoji Rasos šventė įvyko Kernavėje 1967 m. Tai buvo tautinio ir kultūrinio judėjimo pradžia, siekiant vaduotis iš sovietinės ideologijos varžtų. Šventės rengėjai pasiryžo remtis autentiškomis liaudies dainomis, gaivinti senąsias šventės tradicijas, atsiribojant nuo sovietinių festivalių, stilizuoto folkloro. Kelias į besikuriantį Ramuvos judėjimą ėjo per siekimą pažinti ir apginti autentišką tautinę etninę kultūrą. Ieškota sąsajų su Vedų mitologija, Europos antika. Pirmąją ir antrąją Rasos šventes suorganizavo 1967 m. vasario 18 d. įsikūrusi Indijos bičiulių draugija, į kurią įėjo dalis Vilniaus universiteto filologijos profesorių ir studentų. Užkurtas pirmasis Rasos laužas senojoje Kernavėje daugelyje sielų įžiebė liepsną, kuri neleido sušalti sąstingio metais. „To net gerai nesuvokdami, mes ir mmūsų kvietimą išgirdusieji tarsi savaime prisiglaudėme prie prabočių auginto medžio kamieno, pajutome dar tebepulsuojančią gyvasties gaivą, šokinėdami per apsilpusius Rasos nakties laužus, tarsi švarinomės, liepsnoms atidavėme sielą sunkinantį balastą. (...) Po visų nemiegotų Rasos naktų grįždavome ne nuvargę, o sustiprėję. Tą stiprėjimą jausdavome ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Įgytų jėgų prireikdavo kovai ne tik prieš persekiojimus, bet už visus laisvesnius saviraiškos būdus. Rasos laužų liepsna, senosios dainos, apeigos įsismelkė į dvasios vidų ir suteikė savotiško tvirtumo pojūtį.” (V. Bagdonavičius, Rasos ugnių kaitros prasmė, Ramuva, 1998 m.) m
Rasos laužus sovietinė valdžia bandė užgesinti, bet nepavyko. Iš Kernavės piliakalnių jie plito po visą Lietuvą. Pasiekė ir Punską, bet čia reiškėsi ne tokia stipria sąsaja su praeitimi. Čia susiklostė ir kitokios sąlygos negu Lietuvoje. Nebuvo tokio didelio persekiojimo, tad ryšys su praeitimi dar ne taip labai nutrūkęs."

» S k a i t y t i a n t r ą d a l į

Kaip ši šventė vyko Plateliuose 2002m., kur Joninės - kasmet sutraukia didžiulį būrį žemaičių?
Vakare susirinkusieji prie Platelių ežero praėjo pro žolynais papuoštus vartus, apsiprausė ežero vandeniu, iš devynių (taip sako reikia) laukų suskynę kupoles, ėjo burtis. Kam didelė laimė, meilė buvo pažadėta, kam didelė gerovė, turtai lemti ir pan...Joninių pažadais niekas neliko nuviltas. Mergaitės, merginos, norėdamos sužinoti, kada ištekės, mėtė vainikėlius. Saulei, nusileidus, vyrai uždegė aukurą ir netikrą saulelę - stebulę... Šventės dalyvius, sušalusius nuo žvarbaus vėjo, šildė didelis Joninių laužas. Muzikantai griežė iš peties, Jonai ir Janinos ąžuolų vainikais pasidabino vidurnaktį. Šeirės miške pražydęs paparčio žiedas buvo rastas ( tokie gandai sklandė ore)..., bet radusieji jo niekam neparodė, deja...Ežerą nušvietė nuplukdytas Joninių laužas, o merginų leidžiamų vainikėlių žvakeles negailestingai, deja...užpūtė vėjas. Bet, daina ir muzika netilo prie ežero, kol rytuose nušvito saulelė. Beje, sakoma, kad saulė tą rytą stebuklinga, tiesiog žaižaruojanti. Ji buvo pasveikinta dainomis, posmais...šiaip buvo linksma....

Prietarai arba senoliai sako:

* Rasoje slypi ir amžina žmogaus viltis pergalėti blogį ir mirtį, dėl to žmonės stengiasi apsaugoti save, javus, namus, gyvulius, pergudrauti raganas.
* Žolynai per Jonines turi daugiausia gyvybės, vaistažolės - gydomųjų savybių, magijos.
* Rasos šventės vidurnakty pražysta stebuklingas žiedas. Jį radusiam atsiveria visažinijos gelmė.

Papročiai arba kaip būdavo senovėje:

* Birželio 23 dieną - Joninių išvakarėse - dažniausiai moterys laukuose ir miškuose rinkdavo vaistažoles - kupoliaudavo. Tuomet tikėta, kad surinktos žolės turinčios ne tik gydomąją, bet ir maginę galią. Ypatinga reikšmė skirta jonažolei - tikėta, kad ji gali išgydyti net 99 ligas!
* Netekėjusios merginos, apsivilkusios kuo balčiausiais lino rūbais, dainuodamos pasklisdavo po pievas pinti vainikų. Vainikai turėdavo būti nupinti iš devynių arba dvylikos skirtingų žolynų - baltųjų ir raudonųjų dobilų, ramunių, rugiagėlių, rūtų… Paprastai merginos nusipindavo du vainikus - vieną galvai papuošti, kitą - ateičiai spėti. Pasakoja, tai būdavo viena lyriškiausių ir žaismingiausių pasirengimo šventei dalių.
* Vyrai, ypač jeigu parapijoje būdavo atlaidai, vakarop apvaikščiodavo rugių laukus.

Ale toliau skaitykit žemaitiškai nes šiaip sakoma, Joninės kilę iš žemaitijos...

Mîl a nemîl?

* Je nuori sožėnuotė, mîl tavėm a nemîl, Juonėniu nakti spiek ėš ramunės žėidlapiu, skaičiouk kupuoliaudama i bukieta soskintus žėidus.
* Je nuori sožėnuotė, a tâs metâs ėštekiesi, nopink do vainėkus, Juonėniu nakti par pati vėdornakti, padiek ont anū pu žvakelė ėr paleisk i ežera ar opė. Je vainėkâ ėšsėskėrs, ėšsėskėrsi ėr so sava meilė, vuo je anodo sosėtėks ėr nuplauks karto, šuoksėtau veselė ėr vėsam laikou lėksėtau karto.
* Je nuori veselė trîptė so konkretio bernâtio a mergelėkė, sosėrask anou Juonėniu nakti ėr sosėkėbosio ronkuoms karto so anou paršuokėtau par lauža - neožėlgo rçks vadintė i veselė mozėkontus.
* Juonėniu nakti priš pati vėdornakti daržė ėškask gabalieli velienas, apversk anou ėr padiek i vėita. Rîta meta nuçk paveizietė, kuokiuos spalvuos vabalielis unt tou velieno îr isėtaisės. Je būs žals, vîra gausi ūkininka, je pėlks - prasčiuoka, je margs - valdininka a kariški.
* Je mergelė nuor pamatîtė, kas būs tas anuos išrinktâsis, Juonėniu nakti tor priš prigoldama pu galvo pasėdietė agounu.
* Iš devîniū žuoliū sopink vainėka (îr žėnuoma, ka seniau aple Palonga mergâtės vainėkus liuob pintė ėr iš papartė lapu), atçk pri kupuolės, atsėsok i anou nogaro ėr mesk tou vainėka ont kupuolės. Ėš kelinta karta ožmiesi, ož tėik metu so sava būsėmoujo veselė trîpsi.

Juonėniu magėjė

* Juonėniu vakara, sorinkos devîniū žuoliū bukietieli, rçk sogrîžtė pri nomū ėr tîlont anou ožmestė ont noma stuoga. Je tçp padarîsi, tava nomus gaisros, pėktas dvasės, lėgas, vėsuokės kėtuokės nelaimės gal aplėnktė.
* Je Juonėniu nakti plėks apėbiegsi sava javū laukus, pasėvuoluosi rasuotuo pėivuo, gali tėkietėis gera derliaus, poikė atuola.
* Juonėniu nakti neožmėršk padiekavuotė saulç už šėloma, palonkoma.
* Juonėniu lauža a stebolė (ont dėdėlies kartės ožkel rata, prikimšta šiaudū, degoto apėpėltū pagaliū, kartâs dar ėr papouš) rçk ožkortė ont kuo dėdlesnės kalvuos, ka ognės ku dėdliesni pluota apšvėitom. Oždek tou lauža a stebolė tėtnago iskelto ognė - ku dėdliesni lauka ognės apšvėis, tuo geresnė derliaus solauksi (Juonėniu nakti tėtnago iskelta ognės apvala ėr apsauga nu lėgū ėr nelaimiu).
* Juonėniu vakara sorinkta kupuolė ėškelk pri vartu, pru katrus būs vežamė jevâ - gera derliu tâs metâs toriesi.
* Pareidams nomėi ėš Juonėniu parsėnešk ognėis ėš Juonėniu lauža ėr so tou ognė oždek ėš vakara švario vondėnio ožgesinta sava nomū židini - tâs metâs tava nomus vėsuokės nelaimės aplėnks.
* Juonėniu lauža nuodegulius sobadîk lauka pakraštiūs - gera derliaus solauksi.
* Pasieliu laukus pabarstîk Juonėniu lauža pelėnâs - ožaugs gers derlios.
* Nu lauža medė atskėlosė skala ožkėšk pu žagrės nuorago - mažiau pėktžuoliu būs.
* Je vasara kou nuorintâs rçk sietė a dėigtė, vėskou rçk padarîtė lig Juonėniu. Je tus darbus atėdiesi vielesnem laikou, nikuokė derliaus nesolauksi - gegužie nebūs ožkukavusi.
* Ka pėkta ragana tavės nepamatîtom, par Juonėnės apsėvėlk ėšvėrkštçs marškėnçs.
* Priš patekont saulç nosėmaudîk - sosėgroužinsi jaunîstė ėr sveikata. Je par Juonėnės saulç tekont goliesi - laimės netoriesi.
* Je Juonėniu nakti paršuoksi par lauža - apsėvalîsi nu vėsū lėgū ė čerū.
* Ėšsėvaluok Juonėniu rasuo - būsi kap ėš pėina plaukės, ėšgîsi nu vėsū lėgū.
* Je skaud dontis a kuokės kėtas kūna vėitas, prirink Juonėniu nakti saujė Švėnta Juona vabalieliu, ožpėlk anus spirito ėr kėik palaikės gerk pu šaukštieli. Padies.
* Je nuori, ka sosieda karvė ožtrūktom, Juonėniu rîta, dâ saulç netekiejos, noçk i sosieda pėiva ėr vėlk par tou pėiva audekla. Parmėrkusi audekla ėšplauk vondėnie, vo tou vondėni sogėrdîk sava karviems. Tçp sosiedu karviu pėns pareis tavuosiems.
* Je Juonėniu lauža pelėnū ibėrsi i kiauliu luovi, kiaulės gerâ augs ėr nesėrgs.
* Je Juonėniu vakara gyîvulius pravarîsi pru lauža tçp, ka anus pasėiktom lauža dūmâ, anėi apvalîs gîvulius nu lėgū ėr kėtū nelaimiu.
* Je par Juonėnės ėšmaudîsi gîvulius, anėi būs sveikė ėr gerâ augs.
* Juonėniu vakara ėš ganîklu gîvulius pargink onkstiau, uždarîk kūtie, unt tvuorū prišâs tvarta duris prikaišiuok dagiū, nuotrîniu, doris apkaišiuok šermokšnė šakuoms - tçp nobaidîsi Juonėniu nakti pri gîvuliū nuorėntės patektė pėktuosės dvasės, raganas.
* Išvesk pu Jonėniu rasa pabraidîtė karvės - anuos daugiau pėina dous.
* Sorinkusi devîniū žuoliū buklietieli, nonešk anou i tvarta, ožkėšk už balkė a padiek kėtuo saugiuo vėituo, laikîk lig Kaliedu - gîvulç ėr tvartâ būs apsauguotė nu nelaimiu.

Kap pasveikintė Juonius, Jenės? - mūsa laikâs îprasta tuokė dėina nupintė oužoulū vainėkus, i katrus gal ipintė bijūnu, jezminu, kėtū vasaras gieliū, ėr anâs sotemos apvainėkoutė Jeniniu ėr Juonū suodîbu vartus, nomū doru stakta. Varduvininku pareiga pamatîtė sveikintuojus, pavadintė anus i vėdu, sosvadintė pri žuolînâs papoušta stala ėr pavaišintė.
Je Juonėniu pruogo sava gerbamam varduvininkou ont galvuos oždiesi vainėka, tçp pat būs gerâ.

Tradicėnės Juonėniu vaišės: Alos, sūris, pîrags, kiaušėnç.

Atsėmink!

* Je Juonėniu rîta mėgla laukus aptraukė - būs prastė metâ.
* Je par Juonėnės lîn - tâs metâs karvės daug pėina dous.
* Je Juonėniu nakti perkūns praded gromietė - būs gera vasara.
* Je Juonėniu rîta rasa dėdėlie - gali solauktė gera derliaus.
Patarėms
Par Juonėnės neožmėršk prisirėštė vantu - jaunas šakelės sodžius karto so lapâs ėr vantas būs geresnės.
Sorinkta ėr užrašîta ivairuos Žemaitėjės vėituos..