Seniai seniai, kai pasaulis dar buvo jaunas, o naktis ir diena nesutarė, kuri iš jų turi būti ilgesnė, danguje gyveno Mėnulio Duktė. Ji buvo šviesi kaip sidabras, lengva kaip dūmas ir vieniša kaip pirmoji žvaigždė. Kiekvieną naktį ji vaikščiojo dangaus takais, rinkdama žvaigždžių dulkes ir dėliodama jas į naujus žvaigždynus.
Tačiau žemėje tuo metu vyravo chaosas.
Žmonės bijojo tamsos, nes naktį klajojo šešėliai, kurių niekas nesuprato.
Pelės draskė grūdus, gyvatės slėpėsi namų kertėse, o nakties tylą drumstė nerimas.
Mėnulio Duktė matė visa tai iš aukštai ir jai pagailo žmonių, kurie bijojo jos mylimos nakties.
— Reikia padaro, — tarė ji, — kuris būtų tamsos draugas, bet šviesos pasiuntinys.
Tokio, kuris vaikščiotų tyliai kaip šešėlis, bet neštų ramybę, o ne baimę.
Ji nusileido į žemę, į pačią tamsiausią naktį, kai mėnulis buvo plonas kaip siūlas.
Ji surinko:
• nakties tylą,
• žvaigždžių dulkes,
• mėnulio šviesos juostą,
• vėjo šnabždesį,
• ir šešėlio lankstumą.
Visa tai ji sumaišė savo delnuose, o tada paleido į pasaulį.
Iš tamsos išniro pirmoji katė.
Jos akys žibėjo kaip dvi mažos žvaigždės, kailis buvo minkštas kaip nakties vėjas, o žingsniai — tokie tylūs, kad net žemė jų negirdėjo. Katė apsivijo Mėnulio Duktei aplink kojas ir tyliai sumurkė — taip tyliai, kad tai labiau priminė dangaus virpėjimą nei garsą.
— Tu būsi Nakties Vaikštynė, — tarė Mėnulio Duktė. — Mano pasiuntinė žemėje.
Tu saugosi namus nuo šešėlių, bet pati būsi jų dalis.
Tu būsi švelni, bet nepriklausoma.
Artima, bet nevaldoma.
Šviesi, bet gimusi iš tamsos.
Katė nuėjo į žmonių kaimus.
Ji tyliai įslinko į pirmąją trobą, susirangė prie židinio ir užmigo.
Žmonės iš pradžių nustebo — kaip toks paslaptingas padaras gali būti toks ramus?
Bet netrukus pastebėjo, kad su kate į namus atėjo tyla, švelnumas ir apsauga.
Pelės dingo.
Šešėliai tapo mažiau bauginantys.
Naktis tapo draugiškesnė.
O kai katė murkė, žmonės sakė, kad tai Mėnulio Duktė kalba per ją, primindama, kad tamsa nėra priešas — ji tik kita šviesos pusė.
Nuo tada katės vaikšto tarp dviejų pasaulių:
• tarp žemės ir dangaus,
• tarp šviesos ir šešėlio,
• tarp laukinės laisvės ir namų šilumos.
Ir iki šiol sakoma, kad kai katė žiūri į niekur, ji iš tikrųjų žiūri į Mėnulio Duktę, kuri vis dar seka savo kūrinį iš dangaus.
[Laima | Parengta su Copilot pagalba]