Legenda: Kaip atsirado beždžionės?

Pomėgiams » Gyvūnų pasaulis » Temos » Legendos

Kai pasaulis dar buvo jaunas, o medžiai kalbėjo su vėju, danguje gyveno Juoko dvasia.
Ji buvo lengva kaip oras, skaidri kaip rytinė rasa ir mėgo žaisti su debesimis.
Kiekvieną rytą ji piešdavo ant dangaus šypsenas - baltas, pūkuotas, besijuokiančias.
Bet kai vakaras ateidavo, Juoko dvasia liūdėdavo: žemėje buvo per daug rimties.

Žmonės statė namus, skaičiavo žvaigždes, ginčijosi dėl upių ir kalnų, o niekas nebesijuokė be priežasties.
Net paukščiai giedojo rimtai, tarsi bijodami suklysti.
Tada Juoko dvasia nusileido ant žemės ir tarė Žemynai:

- Žemyna, tavo pasaulis gražus, bet jame trūksta juoko.
Aš noriu sukurti būtybę, kuri primintų visiems, kad gyvenimas - ne tik darbas ir rimtis, bet ir žaidimas, smalsumas, džiaugsmas.

Žemyna nusišypsojo.
- Jei nori sukurti juoką, įdėk ir išminties grūdą.
Tik tas, kuris moka juoktis iš savęs, supranta pasaulį.

Juoko ir išminties kūrinys

Juoko dvasia paėmė vėjo kibirkštį, kuri kikenančiai švilpė tarp medžių,
o Žemyna pridėjo žemės šaknį, tvirtą ir kvapnią.
Jos sumaišė juoką ir išmintį, ir iš to gimė būtybė - lengva, greita, šilta.

Ji turėjo akis, kurios blizgėjo kaip saulės atspindžiai vandenyje,
rankas, kurios galėjo laikytis už šakų,
ir širdį, kuri plakė ritmu: „Pažiūrėk, koks pasaulis gražus!“

- Tu būsi beždžionė, - tarė Juoko dvasia.
- Tu gyvensi aukštai, kad matytum viską iš viršaus, bet niekada nepamirštum žemės.
- Tu būsi mano juoko pasiuntinė, - pridūrė Žemyna, - ir priminsi žmonėms, kad išmintis be šypsenos - tik akmuo be gyvybės.

Kodėl beždžionės gyvena medžiuose?

Kai Juoko dvasia kūrė jų namus, ji pakėlė medžius aukštyn, kad beždžionės galėtų liesti dangų.
Todėl jos gyvena tarp šakų - ten, kur žemė susitinka su dangumi, kur juokas skamba laisviausiai.

Kodėl beždžionės tokios smalsios?

Žemyna įdėjo į jų širdis smalsumo sėklą - mažą, bet gyvą.
Todėl beždžionės viską tyrinėja: lapus, akmenis, žmones, net savo šešėlį.
Jos ieško ne atsakymų, o nuotykių.

Kodėl beždžionės mėgsta juoktis?

Juoko dvasia paliko joms amžiną šypsenos dovaną.
Kai pasaulis tampa per rimtas, beždžionės juokiasi - ne iš piktumo, o iš meilės.
Jos primena, kad juokas - tai šviesa, kuri išsklaido tamsą.

Kodėl beždžionės mėgsta mėgdžioti?

Kai Juoko dvasia mokė jas kalbėti, jos kartojo viską, ką girdėjo - vėjo švilpimą, paukščių giesmes, žmonių balsus.
Bet jos niekada nekopijuoja beprasmiškai - jos mėgdžioja, kad suprastų.
Todėl beždžionės yra pasaulio atspindžiai - jos rodo, kaip mes atrodome, kai pamirštame juoktis.

Kodėl beždžionės tokios greitos?

Juoko dvasia įdėjo į jų kraują vėjo šokį.
Todėl jos juda taip greitai, kad net laikas kartais nespėja paskui jas.

Nuo tada beždžionės tapo juoko ir išminties saugotojomis.
Jos primena, kad pasaulis gyvas tik tol, kol jame skamba juokas.
Kad šypsena - tai ne lengvabūdiškumas, o drąsa matyti grožį net tada, kai viskas atrodo rimta.

Ir kai saulė leidžiasi virš miško, o vėjas švelniai švilpia tarp šakų, beždžionės sustoja, pažvelgia į dangų ir kikena - tarsi sakydamos:
„Gyvenimas gražus, jei nepamiršti juoktis.“