TESTAMENTAS :: Anelė Snukiškytė-Ališauskienė

Sielai » Eilėraščiai » Šios dienos eilėraštis » Patinkantys eilėraščiai » Atsitiktinis eilėraštis » Eilėraščių temos » Metai » Autoriai » Top10 » Palik PĖDSAKĄ

TESTAMENTAS
Religiniai eilėraščiai | 1970 | Autorius: Anelė Snukiškytė-Ališauskienė | Daugiau autoriaus eilėraščių

Kaip svarbus ir kaip didingas testamentas naujas,
Kaip brangus ir išganingas Avinėlio kraujas.
Padaryti testamento iš dangaus atėjo
Ir švenčiausią savo kraują skausmingai išliejo.

Daug padarė Jisai gero, po šalis keliavęs.
Savo kančią Jis pradėjo daug išpasninkavęs.
Jis krauju net prakaitavo, kai daržely meldės.
Rengės pildyt Tėvo valią ir sielas išgelbėt.

Kiek švenčiausio kraujo tryško, kai Jis plaktas buvo,
Net čiurkšlės tekėjo žemėn, visas kūnas sruvo.
Daug lašų švenčiausio kraujo, daug ir daug tekėjo,
Kai erškėčių jam vainiką ant galvos uždėjo.

Jie sprendimą tuokart rašė, mirt skausmuos žadėjo
Ir rankas savąsias plovė, Jėzui kryžių dėjo.
Avinėlis net alpėjo dėl skausmų didybės.
Medžio kryžius žemės lenkė dėl žmonių piktybės.

Jis Jeruzalės vingiuotom gatvėm sunkiai ėjo.
Iš žaizdų švenčiausias kraujas skausmingai tekėjo.
Ir nuo kraujo, ir nuo dulkių Jam užtemo veidas,
O Jo Motinos Marijos ir artyn neleido.

Prasiskverbus priartėjo prie Sūnaus mieliausio.
Abi širdys pasiguodė, kaip perlai gražiausi.
Ir Veronika nušluostė skarele Jam veidą,
Kraujo atvaizdas paliko, nes Jis tą daleido.

Ir toj valandoj stebuklas didelis įvyko –
Nuo skaros Mesijo veidas jau nebe pranyko.
Jis krauju, kai nešė kryžių, pėdsakus žymėjo.
Panešėti liepiams žydų, Simonas padėjo.

Jėzus, krisdamas nusilpęs, užsigavo veidą,
Tris kartus po kryžium puolęs, savo kraują leido.
Ir kai užtempė ant kalno, Jo rūbus nutraukė,
Vėl žaizdas naujai atvėrė, šventas kraujas plaukė.

Kai rankas prikalė, kojas baisiomis vinimis,
Jo švenčiausias kraujas bėgo didžiomis srovėmis.
O kai šoną Jo pervėrė ir perdūrė širdį,
Penkios žaizdos atsivėrė. O, žmogau, ar girdi?

Net tris valandas ant kryžiaus su mirtim kovojo.
Suvirpėjo visa žemė ir dangus raudojo.
Tada buvo išstatytas testamentas naujas,
Kai lyg lašo ištekėjo Avinėlio kraujas.

Su Jonu ir Magdalena mes po kryžium klaupkim.
Nuo žmonių akis nukreipę, taip mintis sukaupkim.
Su Marija sopulinga širdimi kentėkim,
Už kaltes, laisvai darytas, bent atsidūsėkim.

Taip pagerbkime švenčiausią Avinėlio kraują.
Mišiose aukoja Tėvui testamentą naują.
Tik dabar ne kruvinoji ši auka vadinas.
Mus aplanko Avinėlis, vis tai Tėvas žino.

Vienas Dievas Triasmenis toj aukoj bendrauja,
Ir sielas jis pamaitina, ir švariai nuplauna.
Dėl sielų jis išstatytas testamentas naujas.
Dangaus Tėvą permaldavo Avinėlio kraujas.

[1970 m.]

[Atsiuntė: Gintaras Ališauskas]