Gyvenimo faktai: Kristupas Jurkšaitis

Įdomybės » Biografijos » Atsitiktinė biografija

Autorius: Rusnė Lutheran church

Kristupas Jurkšaitis (vok. Christoph Jurkschat 1852 m. rugpjūčio 15 d. Galbrasčiai, Ragainės apskritis – 1915 m. birželio 17 d. Rusnė. Palaidotas Rusnės bažnyčios šventoriuje ) – Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų kunigas, spaudos darbuotojas, tautosakininkas, kalbininkas, vertėjas, kultūros veikėjas.
== Biografija == Mokėsi Tilžės gimnazijoje, studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete. Nuo 1879 m. evangelikų liuteronų kunigas. Nuo 1879 m. mokytojavo ir kunigavo Priekulėje, 1882–1897 m. Saugose. Išrinkus Saugų parapijos kunigu jam buvo pavesta daugybės mokyklų priežiūra. Tuo metu valdžia vis labiau aktyvino germanizaciją, siekdama radikaliomis priemonėmis – įstatymais, dekretais bei aplinkraščiais – galutinai uždrausti lietuvių kalbos vartojimą mokyklose. Kristupas Jurkšaitis nepritarė tokiai valdžios politikai. Jis surašė peticiją kulto ministerijai ir su keliais tūkstančiais parašų nusiuntė į Berlyną. Bet valdžia laikėsi savo taktikos, o Kristupas Jurkšaitis, kaip ir daugelis kitų dvasininkų, nesiryžo stoti į atviresnę kovą, manydamas, jog lietuvininkų ateitis – be perspektyvų, jog reikia nuo išnykimo išgelbėti tik lietuvių kalbą. Tokios nuomonės vyravo net tarp mokslininkų. Už tautosakinę veiklą išrinktas 1879 m. įsteigtos Lietuvių literatūros draugijos valdybos nariu, bet vėliau, dėl nepalankaus požiūrio į vis stiprėjantį lietuvių nacionalinį judėjimą iš valdybos pašalintas. Tada atsidėjo vien tik moksliniam darbui – lietuvių kalbos studijoms: skaitė pranešimus apie Mažosios Lietuvos tarmes, rinko medžiagą lietuviškam žodynui. Siekdamas įgyvendinti savo sumanymą, 1896 m. jis atsisakė pastoriaus vietos Saugose ir persikėlė į Krantą, netoli Karaliaučiaus. Susidūręs su valdžios abejingu požiūriu į lietuviškų knygų leidybą, jis perėjo į žurnalistiką, įsijungė į visuomeninę veiklą. Bendradarbiavo periodinėje spaudoje, paskelbė straipsnių mokslo populiarizacijos klausimais, trumpai redagavo laikraštį „Lietuvos balsas“, 1897–1907 m. – „Tilžės keleivis“, jo priedą „Keleivio draugas“, 1900–1905 m. rengė jo priedą „Tilžės keleivio kalendros“, kuriame 1900 m. išspausdino sutrumpintą ir perredaguotą J. Bretkūno „Postilę“. Nesutardamas su laikraščio savininku, pasitraukė iš redaktoriaus pareigų ir rengė spaudai įvairius lietuviškus leidinius. Kartais konsistorija siųsdavo jį į įvairias parapijas laikinai pavaduoti sergančių kunigų. Dvasinė vyresnybė juo nepasitikėjo. Ir tik 1912 m. jis buvo išrinktas antruoju kunigu – precentoriumi Rusnėje.
Tekstas automatiškai nuskaitytas iš Vikipedijos puslapio, todėl gali pasitaikyti klaidų. Plačiau apie asmenybę - lietuviškoje Vikipedijoje.