Ar buvo taip, ar nebuvo, tik þmonës ðneka, kad kaþin kada, labai seniai, netoli Zaamino gyvenæs jaunas samdinys. Jis darbavæsis pas turtingà ir vaidingà bajø. Bajus kabinëdavosi prie jo dël kiekvieno menkniekio ir plûsdavo paskutiniais þodþiais.
Galø gale samdiniui ákyrëjo bûti ujamam, ir jis iðëjo ið bajaus, bet uþ darbà bajus jam nesumokëjo.
Tuomet samdinys nusprendë paskøsti bajø Zaamino kazijø.
Nuëjo pas já á namus.
- Ko tu, ar skøstis? - klausia kazijas.
- Skøstis, - atsako samdinys. - Bet mano byla, garbingiausias kazijau, tokia, jog papasakosiu jà tik jums vienam.
Kazijas ið karto suuodë, kad èia bus galima kà nors nusiglemþti, ir liepë visiems iðeiti ið kambario.
- Na, dabar pasakok.
- Garbingiausias kazijau, - tarë samdinys, - kiaurus metus dirbau pas bajø ir dabar iðëjau, o jis man algos uþ darbà nemoka. Labai praðau jus, priverskite já sumokëti!
- Kiek tau skolingas bajus?
- Uþ metus darbo - ðeðis ðimtus sidabriniø. Bajus man në varioko dar nëra davæs!
Kazijas paklausë:
- O kiek að gausiu, jei sutvarkysiu ðá reikalà?
- Að vargðas þmogus, - atsakë samdinys, - bet jums, garbingiausiasis kazijau, ir dviejø ðimtø sidabriniø nepaðykðtësiu!
- Gerai, pagalvosime, - tarë kazijas. - Ateik èionai rytoj.
Kità dienà bajus suþinojo, kad jo samdinys buvo nuëjæs skøstis, ir ið ryto atlëkë pas kazijà.
- Garbingiausiasis, - tarë bajus, - sako, kad buvusis mano samdinys ágrástas jums su ávairiais skundais. Neklausykite jo, gerbiamasis kazijau. Iðmeskit uþ pakarpos ðità dykinëtojà!
- Að pats þinau, ko man klausyti ir kà daryti! - nutraukë jo þodþius kazijas. - Verèiau sakyk, kiek man duosi, jeigu bylà spræsiu tavo naudai?
- Ðimtà sidabriniø!
- Maþa!
- Du ðimtus!
Nesuskubo kazijas iðtarti, kad ir dviejø ðimtø maþa, tik staiga á namus áþengë samdinys.
Kazijas pamanë: „Bajus turi pinigø, o samdinys dar neturi.
Gal ið bajaus man bus lengviau gauti du ðimtus sidabriniø.
Ir jis suriko ant samdinio:
- Ðmeiþike ir vagie, neðdinkis man ið akiø! Kaip tu drásai mane apgauti? Juk að tave uþ tai kalëjime supûdysiu!
Samdinys paþvelgë á kazijà, paþvelgë á bajø ir ið karto suvokë: „Tur bût, bajus paþadëjo kazijui duoti daugiau uþ mane!
Nagi palaukit, að pamokysiu judu!”
Vos bajus nusigræþë, samdinys pamerkë kazijui ir plaèiai iðskëtë rankas, tarytum stengdamasis apglëbti kaþin koká didelá daiktà.
Kazijui suplakë ðirdis: „Kad tik nepraðauèiau! - pamanë jis. - Bajus godus, dar ir mane apmaus. O samdinys, atrodo, þada duoti daugiau negu du ðimtus sidabriniø pinigø. Þiûrëk, kaip plaèiai rankas iðskëtë!”
Kazijas dirstelëjo vogèiomis á samdiná, o tas vël rankas skeèia dar plaèiau ir vël mirkèioja. Kazijui ið godumo net barzda sukretëjo. Jis atsigræþë á bajø ir suðuko:
- Dabar þinau, kas kaltas, kas teisus! Tau nepasiseks manæs apgauti! Tuojau pat, neatsikeldamas ið ðios vietos, paklok visus ðeðis ðimtus sidabriniø!
- Kaipgi taip, garbingiausiasis kazijau? - ásiþeidë bajus.
- Tegu krinta prakeikimas ant tavo galvos! - suðuko kazijas.- Tu dar su manimi ginèysies? Ar nori á kalëjimà pakliûti?
Iðsigandæs bajus tuojau pat atskaièiavo samdiniui pinigus ir nesitverdamas pykèiu, iðmovë ið kazijo namø.
O samdinys ásikiðo pinigus, nusilenkë ir tarë:
- Palaukit truputá - tuojau gráðiu.
Ir taip pat iðëjo.
Sëdi kazijas, trina rankas ir svarsto: „Kokia èia dovana, jeigu jà tik abiem rankomis tegalima apimti? Tur bût, priedui prie sidabriniø samdinys man dar ir avinà atvarys. Ne, avinas per maþas! Tur bût, patá kupranugará!”
Nekantraudamas nenusëdi kazijas vietoje. Priðoko jis prie durø, pasiþiûrëjo, ar neateina samdinys, ir vël atsisëdo. Paskui vël prilëkë, þvilgtelëjo á gatvæ ir vël gráþo. Ir vis niekaip negali nusiraminti.
Tegu kazijas tuo tarpu laksto ðen bei ten, o jûs pasiklausykite apie samdiná.
Samdinys ið kazijo nudroþë tiesiog namo ir paslëpë visus pinigus kuo giliausiai. Paskui nutraukë á prekyvietæ prie arbûzø, iðsirinko visø didþiausià ir nupirko já uþ penkiakapeiká. Vargais negalais apglëbæs arbûzà abiem rankom, samdinys gráþo á kazijo namus. Ðiaip taip prasispraudæs pro duris, jisai ásigrûdo á kambará.
„Tai vargðas!-dþiaugsmingai pamanë kazijas. - Jis man dar ir arbûzà atvilko! O pati dovana, tur bût, tokia didelë, jog jà kieme bus palikæs.”
Samdinys padëjo arbûzà ant aslos ir nuritino já kazijui.
Kazijas leipte nuleipo ið smagumo:
- Að matau, kad tu geras þmogus: net arbûzo nepatingëjai gauti!
- O kaipgi kitaip, garbingiausias kazijau! - stebëjosi samdinys-. - Jeigu paþadëjau, savo þodá visuomet tesiu!
Tuo tarpu kazijui suspaudë ðirdá bloga nuojauta. Bet samdinys jau perpiovë arbûzà pusiau, pasistûmë vienà arbûzo pusæ sau, antrà - kazijui ir ëmë raginti:
- Vaiðinkitës, garbingiausiasis kazijau, valgykite á sveikatà!
Kà beveiksi - ániko kazijas arbûzà taðyti. Ir vis á duris þvilgèioja.
Prisikirto kazijas su samdiniu lig soties. Samdinys tarë:
- Arbûzà jûs suvalgëte, gerbiamasis kazijau. O dabar leiskite man iðeiti.
- Kà tu sakai? - susijaudino kazijas. - Pakaks gaiðti, neðk greièiau, kà þadëjai!
- Nesijuokit ið manæs, garbingiausiasis! Apie kà dar kalbate?
- Kaip apie kà? O kà tu man tada rodei, toká didelá, jog abiem rankomis neapimsi? Duok ðen tà daiktà.
- Oi, garbingiausiasis kazijau, tai juk ir buvo arbûzas!
Patys matëte, koks didþiulis! Kol atvilkau, visai nusiplûkiau. Jûs mano dovanà priëmëte? Priëmëte. Suvalgëte? Suvalgëte. Tai ko , gi dar benorite?
Átûþæs kazijas suriko:
- Neðdinkis ið èia! Ðalin man ið akiø!
Samdinys iðëjo, o kazijas net susirgo ið pykèio.
G a i r ë s » Uzbekø liaudies pasakos » Pasakos apie gudrumà