Lietvoje dėl savitai susiklosčiusių aplinkybių ilgiau negu kitur Europoje išsilaikė pagonybė. Nuo XIII a. krikštui trukdė vokiečių agresija Pabaltijyje. Pamažu lietuvių kova su kryžiuočiais įgavo kovos su krikščionybe, katalikybe pobūdį.

Laisvieji Lietuvos vastiečiai priešinosi gresiančiam pavergimui ir su krikščionybe susijusiai baudžiavai. Lietuvos valdovai, siekę krikšto, turėjo skaitytis su LDK gyventojų pagonių ir stačiatikių nepalankumu katalikiškajam krikštui, be to, kunigaikščiai nenorėjo mažinti savo žemių dovanojimais Bažnyčiai, kurie krikšto atveju būtų neišvengiami. Pagonybė tapo anachronizmu, sąlygojusiu Lietuvos ekonominę ir kultūrinę izoliaciją nuo Vakarų Europos, teikusiu idėjinį pamatą vokiečių agresijai.

Viena iš svarbiausių Krėvos unijos sąlygų buvo krikšto priėmimas. 1387 m. pradžioje Jogaila, lydimas lenkų dvasininkų, atvyko krikštyti Lietuvos.


Aukštaitijos bajorai ir kai kurie valstiečiai buvo apkrikštyti po vieną, o paprasti žmoneliai priėmė „grupinį” krikštą. Iš tiesų skubotas krikštas reiškė ne tiek krikščionybės priėmimą, kiek pagonybės atsisakymą. Nes pagonybė dar ilgai neužleido vietos naujam tikėjimui. Daug svarbesnę reikšmę turėjo trys Jogailos teisiniai dokumentai:

1. Privilegija Vilniaus vyskupui – pagrindinis krikščionybės įvedimo dokumentas. Privilegija reiškė bažnytinės žemėvaldos steigimą. Vyskupas gavo apie 900 kv. km teritorijos: dalį Vilniaus miesto, Tauragnų pilį ir valsčių, Labanoro ir Molėtų dvarus, Verkių ir Bokšto valsčius. Valstybė atsisakė tose žemėse esančių gamtos turtų, pajamų iš valstiečių, bet kokių teisių į bažnytinės žemės gyventojus, net nuo jų karo prievolės.
Teismas ir administracija čia atiteko vyskupui kaip kunigaikščiui.

2. Privilegija Vilniaus miestiečiams. Vilnius gavo Vokiečių arba Magdeburgo teises – savivaldą, atskirą nuo bajorų teismą. Tačiau vilniečiai nebuvo atleisti nuo rinkliavų, mokesčių, karo tarnybos.

3. Privilegija apsikrikštijusiems bajorams. Bajorų valdomas turtas, žemė tapo jų nuosavybe. Valstiečių, turėjusių žemes, teisės nebuvo pripažintos. Privilegija spartino bajorų nutautėjimą, didino religinius, politinius ir socialinius prieštaravimus tarp LDK rytinių ir lietuvių etninių žemių – privilegija buvo taikoma tik bajorams katalikams. Taip pat susilpnėjo didžiojo kunigaikščio valdžia, nes, dovanojęs bajorams žemes, jis tapo ekonimiškai ir finansiškai nuo jų priklausomas.


Tais metais buvo krikštijama tik Aukštaitija, nes pagal 1382 m. Dubysos sutartį Žemaitija priklausė Ordinui. Žemaičiai buvo pakrikštyti tik 1413 m. 1388 m. pavasarį Lietuvos krikštą patvirtino popiežius Urbonas VI. Buvo pradėta kurti Lietuvos bažnytinė organizacija, statyti bažnyčios (nors jų buvo ir anksčiau). Pirmuoju Vilniaus vyskupu tapo Andrius.


Krikščionybės įvedimo reikšmė

1. Įvedus krikščionybę, Europos šalys pripažino Lietuvą – ji, o ne Ordinas, tapo krikščionybės forpostas Rytuose.
2. Ordinas nebeteko idėjinio pamato agresijai. Katalikiški Vakarų Europos kraštai nebegalėjo viešai remti vokiečių invazijos į Lietuvą (bent jau nebebuvo skelbiami kryžiaus žygiai).
3. Didelę reikšmę krikščionybė turėjo kultūrai. Susidarė sąlygos Lietuvoje plisti Vakarų kultūrai, be to, bendravimas su kitais kraštais Lietuvai tapo prieinamesnis ir natūralesnis. Baigėsi kultūrinė izoliacija.

Daugumo istorikų nuomone, krikščionybės – valstybinės religijos įvedimas Lietuvai turėjo teigiamą reikšmę.

..... Velnio duobės gylis – 37-47 m (teigiama, kad senovėje ši duobė buvo bent 10 m gilesnė negu dabar), skersmuo viršuje apie 200 m, ir yra taisyklingos apvalios formos, dugne telkšo 0,4 ha pelkė

..... arba optinė apgaulė, tai vaizdiniai, kurie sukelia skirtumus - vizualiai suvokiamos tikrovės ir tarp objektyvios tikrovės..

..... Jaunutė ragana vardu Kornelija, Į savo raudonus kaip lapė plaukus. Įsegusi žalią, mirgančią žvaigždę, Joja ant žaibo ties drebančia jūra...