Vienas tëvas turëjo tris sûnus: du protingus, vienà kvailà. Tenykðtis karalius apgarsino savo dukters rankà duosiàs tam, kas pas jà atvaþiuosiàs aukso laivu, kuris eitø ir þeme, ir vandeniu.
Mûsø broliai taipogi sutarë aukso laivus dirbdintis. Gerai. Protingieji savo laivus kala drauge, o kvailá ðalin varo, girdi, tegul kur kitur einàs darbuotis, vis tiek jam nieko doro neiðeisià. Kà gi, kvailys pasitraukia.
Á antrà ar treèià dienà prie gudriøjø broliø prieina senukas ir praðo ko uþkàsti, esàs labai iðalkæs.
Tie atsako:
- Kur mes tau gausim, kaþin ar patiems uþteks?
Tada senukas nuëjo pas kvailutá ir to praðo valgyti. Kvailutis sako ir pats maþai teturás, bet, kiek turás, tiek ir duosiàs.
Abu juodu pavalgë. Tada senukas sako:
- Dabar ei va numigti!
Kvailutis sako:
- Kur èia miegosi? Turiu laivà dirbtis. Reikës pas karalaitæ vaþiuoti, o laivas dar nebus baigtas.
O senukas já prikalbinëja:
- Na tik einam, kai atsikelsi, laivà rasi gatavà.

Gerai. Atsigulë. Iðsimiegojo. Vos tik pabudo - ogi laivas spindëte spindi.
Senukas ásodino kvailutá á aukso laivà, paleido, kad eitø ir þeme ir vandeniu, ir pasakë, jog kelyje jis ásigysiàs tris tarnus.
Plaukë, plaukë aukso laivu ir pamatë vienà toká vyrà: tasai buvo þvaigþdþiø skaièiuotojas. Jis galëjo suskaièiuoti visas þvaigþdes, nors ir kiek jø bûtø. Tà ásisodino ir plaukia toliau. Kiek palaukæs , pamate devyniø eþerø gerejà. Jis galëjo iðkart iðgerti devynis eþerus. Ásisodino tà ir plaukia toliau. Paplaukæs mato ledo grauþëjà.
Ir tà ásisodino ir nuplaukë á karaliaus pilá. Jis, girdi, atvykæs su aukso laivu, kuris einàs ir þeme, ir vandeniu,- tegul karalius duodàs þadëtà karalaitæ.
Karalius laivu apsidþiaugë, bet dukros duoti nebenori. Jei suskaièiuosiàs jam segtukus, tada gal ir duosiàs. Ir jis nuvedë kvailutá á vienà kambará, kur tø segtukø buvo gyva galybë, ir liepë juos suskaièiuoti.
Kvailiukas sako:
- Að suskaièiuosiu, tik leisk man vienà tarnà pasiimti.
Karalius leido. Kvailutis pasiðaukë þvaigþdþiø skaièiuotojà. Tas áëjo á kambará ir sako:
- Eiva geriau numigti, að jau þinau, kiek ten yra!
Gerai - iðsimiegojo. Kità rytà atëjæs karalius klausia:
- Na, kiek yra?
Tiek ir tiek - pasakë, ir karalius jau turi dukrà atiduoti. Bet jis dar neatiduoda, liepia kvailuèiui iðgerti devynias statines vyno, tada atiduosiàs.
Kvailutis sako:
- Að iðgersiu, tik leisk vienà tarnà pasiimti.
Karalius leido. Dabar pasiðaukë devyniø eþerø gërëjà, o tas ëmæs gerti pasigardþiuodamas. Kvailutis vël tuo laiku á aká pûtë. Pabudæs ðaukia, kad ir jam duotø paragauti, o gërëjas sako - jau nebesà.
Tada kvailutis já aprëkë:
- Ak tu, nelemtas besoti! Að galvoju sau - dabar tai bent prisigersiu, o tas viskà iðkliaukæs!
Ið ryto ateina karalius ir visas statines pastuksena - tikrai tuðèios. Taèiau dukters ir vël neatiduoda. Girdi, iðkûrensiàs krosná, jeigu kvailutis ateinanèià naktá joje permiegosiàs, tai dukrà gausiàs.
O ta krosnis net per devynis sieksnius þmogø vidun traukia.
Kvailutis sako:
- Að permiegosiu, tik leisk man vienà tarnà pasiimti.
Karalius leido. Pasiðaukë ledo grauþëjà. Priëjo juodu prie krosnies, liepsna jau per devynis sieksnius juos traukti pagavo. Tada ledo grauþëjas vienà kartà nusispiovë á krosná, ir juodu galëjo visai arti prieiti. Prieina - dar per karðta. Spiauna antrà kartà. Álenda á vidø, jau miegos - dar per karðta. Spiauna treèià kartà - miega sau ligi ryto, net malonu.
Ið ryto karalius atëjo pasiþiûrëti - o tie miega atsidrëbæ. O karaliûs vis tiek dukters neduoda. Jeigu jis pernakvosiàs darþinëje, kur lokys uþdarytas, tai gausiàs dukterá. Nieko nedarysi, pasiëmë kankles, skustuvà, teptukà su muilo putomis ir nuëjo darþinën kankliuodamas. Iðgirdæs kankles, lokys papraðë, kad ir já iðmokytø kankliuoti.
Kvailutis juokiasi:
- Að tave iðmokyèiau, bet tavo pirðtai kreivi.
Jis ávarë á sienà kylá ir liepia lokiui nagus plyðin sukiðti - iðtiesinsiàs, kad kankliuoti galëtø. Lokys sukiðo. Tada kvailutis iðmuðë kylá, ir lokio nagai kaip surakinti. Kvailys teptuku iðmuilino vienà lokio ðonà ir ðvariai nuskuto visus gaurus. Paskui pasiëmë rimbà ir prilupo loká ligi kraujo. Lokys pamatë, kad menki juokai, ir ëmë maldauti: jis nieko nedarysiàs, tegul kvailutis ramus miegàs darþinëje, jis prie durø gulësiàs ir sergësiàs.
Gerai. Kvailys atsigulë darþinës gale, o lokys prie durø.
Ið ryto karalius pagalvojo: „Na, kvailutis jau bus galà gavæs!”- ir nuëjo pasiþiûrëti. Priëjæs prie darþinës durø, pasibeldë. Lokys ðûktelëjo:
- Cit! Ponas miega darþinës gale!
Tada karalius pasiðaukë kvailutá ir atidavë jam dukterá per þmonà.
Kvailutis su savo jauna paèia ir trimis tarnais sëdo á aukso laivà ir parplaukë per jûrà namo.
O paskui iðkëlë tokias vestuves, kokiø niekados nebuvo buvæ...
G a i r ë s » Lietuviø liaudies pasakos » Pasakos apie brolius » Pasakos apie karalius » Pasakos apie kvailelius