Šv. Velykos – šventė kupina tradicijų ir simbolių bei metas, kai viskas gimsta iš naujo. Krikščionims – tai Kristaus prisikėlimo šventė, turintiems labiau pasaulietišką požiūrį į pasaulį – tai žiemos pabaigos šventė ir artėjančios vasaros sutikimas, niūrių žiemiškų drabužių keitimas ryškiomis pavasario spalvomis.
Šv. Velykų simboliai visiems labai gerai žinomi: Velykų kiškutis, Velykų margučiai... Bet iš kur jie atkeliavo iki mūsų dienų, ko gero, ne visi galėtų atsakyti...
Iš tikrųjų, atrodo labai įprasta, bet ruošiant šiuos straipsnius sužinojau nemažai ir naują ir prisiminiau tai ką ir žinojau bet tik giliai kažkur smegenyse dūlėjo :)
Yra kelios teorijos apie Velykų pavadinimą. Viena iš jų kildina šį žodį iš slavų kalbos: „velikyj dienj/wielkanoc“, reiškiančių „didžioji diena/didžioji naktis“. Kita teorija teigia, kad pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“, mat mūsų protėviai šiuo metu aplankydavo artimųjų kapus, nunešdavo jiems kiaušinių. Velykos mūsų protėvių buvo švenčiamos kaip gamtos atbudimo šventė.
Velykų kiškutis - jo ištakos slypi Vokietijoje. Rašytiniuose šaltiniuose jis minimas 1500 metais. Pirmasis valgomas kiškutis taip pat buvo pagamintas Vokietijoje apie 1800 metus. Tuomet jis buvo iškeptas iš miltų ir cukraus.
Kiškis - panašiai kaip ir kiaušinis yra gyvybės ir vaisingumo simbolis. Anksčiau daugelis manė, kad būtent jis atneša pavasarį. O senovės Egipte, zuikis buvo ne tik gyvybės, bet ir mėnulio simbolis, kadangi būtent pagal mėnulį yra apskaičiuojama Velykų data.
• Tradicinis Šv. Velykų simbolis - kiaušinius dalijantis zuikis, šelmiškai nulinkusiomis ausimis.
Kiaušinio simbolika - kiaušinis nuo pagonybės laikų simbolizuoja gyvybės atsiradimą, vaisingumą, kosmosą. Žmonės tikėdavo, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gemalu pasivertusios gyvatės gyvybė.
Kiaušiniams mūsų protėviai priskirdavo nemažai gydomųjų galių. Tikėta, kad jie gydo žaizdas, o žaliais kiaušiniais gydytas moterų nevaisingumas. Velykų kiaušiniams būdavo priskiriamos ypatingos galios.
Tikėta, kad Velykų kiaušinius užkasus laukuose, pastarieji tais metais duos gerą derlių.
Gyvatės laikytos požemio gyventojomis. Tikėta, kad jos globoja derlių, pasirodžiusios pavasarį, prikelia augmeniją ir gyvūniją. Žmonės buvo įsitikinę, kad ir mirusiųjų vėlės iš anapus žemėje pasirodo gyvatės pavidalu. Margučių ridenimas pažeme per Velykas simboliškai reiškia žemės gyventojų - gyvačių - budinimą.
Kiaušiniams mūsų protėviai priskirdavo nemažai gydomųjų galių. Tikėta, kad jie gydo žaizdas, o žaliais kiaušiniais gydytas moterų nevaisingumas. Velykų kiaušiniams būdavo priskiriamos ypatingos galios.
Tikėta, kad Velykų kiaušinius užkasus laukuose, pastarieji tais metais duos gerą derlių.
Velykė - gerokai primirštas Velykų personažas, savotiškai panašus į Kalėdų senelį.
Seniau Velykų rytą vaikai prabudę dažnai rasdavo ant namų palangės padėtų dovanų - po du kiaušinius. Tai būdavo Velykės dovana. Vaikai tikėdavo, kad ji, anot mažylių tėvelių pasakojimų, gyvena kažkur pamiškėje, moka gražiai marginti kiaušinius, atėjus pavasariui, primargina jų daugybę, sudeda visus į vaško arba cukraus vežimą, pasikinko į jį miško ilgaausius ir išvažiuoja pas gerus vaikus. Naktį visus juos aplanko ir apdovanoja.
Velykų eglutė - seniau ji daug kam būdavo įprasta. Ją žmonės patys pasidarydavo: prie tiesios šakos pririšdavo eglės šakeles, padarydavo eglutės formos medelį, jį papuošdavo pavasarį išsprogusiais žilvičio kačiukais, forminiais sausainukais, popieriniais paukščiukais, gėlytėmis, medelyje padarydavo lizdelių, į juos įstatydavo po 9-12 kiaušinių. Tikėta, kad Velykų eglutės kiaušiniai žmogui neša laimę.
Kiaušinių margučiai natūraliais dažais | © Laima