Varna – Genadija

Vasaros sausra sode buvo baisi. Tad, net žvirbliai jau ėmė planuoti masinę emigraciją. Kaimynė, supratusi, kad paukščiai ištroškę, pastatė didžiulį emaliuotą dubenį su vandeniu ir stebėjo kaip žvirbliai, na, nebūt žvirbliai, ėmė triukmingai turkštis. Kiti paukšteliai, o ypač zylutės, prilėkę elegantiškai gurkšnojo vandenį.

Bet greit danguje pasirodė ji – Genadija. Vietinė varna ir sodo mafijos autoritetas. Snapu ji laikė sudžiūvusį batono gabalą. Nutūpusi ant dubens krašto, įtariai apsidairė ir su triukšmingu pliumpt įmetė batoną į dubenį. Prasidėjo tikras kulinarijos šou. Plunksnuotoji snapu spaudė batoną prie dugno, kai pamatė, kad gabalėlis suminkštėjo, per kelias minutes, sulesė. Kitą dieną procedūra vėl pasikartojo. Šįkart ji atsitempė jau didelį, sudžiūvusio batono, gabalą. Vanduo dubenyje virto miltiniu sultiniu. Žvirbliams ir zylėms tai įgriso. Jų girdykla – maudykla buvo paversta putra! Paukščiai ėmė ir sukilo. Jų lyderiu tapo žvirblis vardu – Čirka. Jis sušaukė skubų sodo pasitarimą. Buvo paskelbta operacija „Švarus vanduo“.

Kai kitą rytą Genadija atskrido su eiline batono rieke. Prasidėjo tikras pragaras. Iš serbentų krūmų pakilo jungtinė žvirblių eskadrilė. Tuntas mažų paukštelių ėmė suktis aplink varnos galvą. Zylės puolėsi atimti iš jos batoną, kurį panikoje varna paleido ir kuris nukrito ant ties krūmu, po kuriuo miegojo katinas – Vaska. Pastarasis pašoko ir pamatęs kas sutrukdė jo ramų poilsį, puolė Genadiją, kuri spėjo pakilti į dangų, bet neteko pietų. Žvirbliai triumfavo.

Tik, varna turi gerą atmintį, pralaimėto mūšio nepamiršo. Pasitelkusi sunkiąją artileriją – kaimynų šunį Reksą, šis buvo aviganio mišrūnas ir labiausiai mėgo, be jokio reikalo, paloti. Na, dar gaudyti savo uodegą. Genadija nutūpė ant tvoros. Ji pametė Reksui pusę rūkytos dešrelės, kurį pavogė nuo kaimynės stalo. Šuo dešrelę sugavo ore ir pažiūrėjo į varną su dėkingumu ir pagarba. Taip buvo sudaryta neraytinė sutartis.

Kitą dieną žvirblis Čirka, nutūpęs ant dubens krašto, čirškėjo pergalės kalbą. Staiga žemė pradėjo drebėti. Genadijai davus komandą, iš už krūmų išskriejo keturiasdešimt kilogramų sveriantis Reksas, kuris, tarsi gauruotas meteoritas, lėkė tiesiai į žvirblių būrį. Paukšteliai, garsiai čirškėdami, pakilo į orą. Reksas, na nebūt šuo, įšoko į dubenį ir visomis keturiomis kojomis, ištaškė visą vandenį ant žemės. Kol šuo maudėsi, varna grakščiai nusileido ant žolės ir įmetė, atsineštą snape, batono riekę į balą, išmirkė ir sulesė. Tada, pašaipiu žvilgsniu apmetė smulkius paukštelius, tarsi sakydama: „Ar suprantate, kas iame kieme yra „oligarkė?“

Taip Reksas, jau oficialiai, tapo „vyriausiu sodo tvarkos sargu už maisto kyšius“. Kas rytą varna ant tvoros jam palikdavo, tai dešros galiuką, tai kokią žuvelę, būdavo, kad ir kaulą atbogindavo. Už tai šuo įsipareigojo vykdyti teritorijos apsaugą. Vos tik žvirbliai bandydavo suorganizuoti mitingą, okupuoti dubenį, Reksas demonstratyviai atsistodavo ir garsiai nusižiovaudavo.

Ramybė įsivyravo tada, kai kaimynė, supratusi, kad tie du okupantai nesiliaus kariauti, kiek tolėliau, padėjo kitą dubenį su vandeniu, kad paukšteliai galėtų atsigerti.

Atėjus rudeniui maudynės baigėsi. Dingo abu dubenys, nes kaimynė, baiminosi pirmųjų šalnų. Tačiau sodo mafija nemiegojo. Prasidėjus rudeninei maisto krizei, o jau artėjo ir žiema, kaimynė įkėlė į obelį lesyklą, į kurią papildavo saulėgrąžų ir kitokio lesalo. Maisto šaltinis virto strategine platforma. Aplink jį užvirdavo tikri logistikos karai. Varna Genadija, ji buvo labai gudri, suprato realybę. Minkštas batonas buvo vasaros prabanga. Žiemai reikėjo rimtesnio: graikinių riešutų, komposto likučių ir džiovintų sūrio žievelių. Bet ir žvirblis Čirka buvo nekvailas, sugalvojo naują taktiką – sudarė slaptą koaliciją su vietinėmis voverėmis, kurios buvo tikros partizaninio karo ekspertės. Pūstauodegės pažadėjo Čirkai paramą, bet mainais pareikalavo žvalgybos apie Genadijos slėptuves po kaimynės stogu.

Pirmasis susirėmimas įvyko anksti rytą, kai varna iš kaimynės terasos sėkmingai konfiskavo nemažą rūkytų lašinių šmotą. Norėdama turėti atsargų ilgesniam laikui, jį pasislėpė. Aišku, nepamiršo ir Rekso, nugvelbusi dar vieną gabaliuką, pamalonino ir jį. „Apsauga negali būti neėdusi!“ – karktelėjo.

Čirka davė ženklą voverių „specnazui“. Kol Reksas džiaugsmingai čiaumojo duoklę, viena voverė žaibiškai nusileido medžio kamienu. Ji čiupo lašinį ir nukūrė atgal. Patenkinti žvirbliai pradėjo pergalingai čirškėti.

Genadija, pamačiusi tuščią slėptuvę, paleido tokį karksmą, kad kaimynės katino, kuris gulėjo patogiai namuose, kailis pasišiaušė, toks buvo jos riksmas. Puolė reikalauti atsakomybės iš apsaugos vadovo Rekso. Šuo suprato, kad prarado autoritetą jos akyse ir būsimus dešros galiukus. Jis garsiai aplojo voveres, kurios iš viršaus, buvo likę dar nenuskintų, apmėtė į Rojaus obuoliukais, tuo pademonstruodamos visišką nepagarbą „apsaugos viršininkui“.
Sodo karas vėl pasiekė visišką aklavietę. Varna su šunimi valdė kiemą ir sodą. Žvirbliams ir voverėms liko tik medžiai.

Konfliktas baigėsi tada, kai neapsikentusi triukšmo, kaimynė ant obels šakos pakabino dar vieną, kuri buvo daug didesnė, lesyklą ir joje buvo gausiau lesalo. Tada Genadija su Čirka ir pasirašė laikinąsias paliaubas. Varnos saulėgrąžos nedomino, jos snapas karpė lašinius. Žvirbliai karaliavo viduje. O Reksas liko apačioje rinkti to, kas nukrenta.

Atėjus žiemai, kai šąla kojos ir snapeliai, varna su kitais paukščiais jau nebesipyko.