Terkšt

Šeštadienio rytas. Verslininkas Zenonas stovi priešais veidrodį ir brangiu aliejumi tepa savo kruopščiai išpuoselėtus ūsus, jų galiukus užriečia į viršų. Filosofija yra paprasta: kuo labiau užrieti, tuo aukštesnė padėtis atrodo visuomenėje. Paskui eina itin retų kvepalų aromatas. Na, vyras tiesiog iš paveiksliuko. Tad, savimi yra patenkintas. Gyvenimu nesiskundžia, aferos meną įvaldęs. Svarbu, suspėtų manikiūrui, pedikiūrui...

Zenonas žvilgteli iš savo naujojo, trijų aukštų, kotedžo lango. Apačioje – išpuoselėta kiemo aplinka, baseinas... Ir tuoj, užmatęs kaimyno Prano valdas, pasišaipo: „Tau, liurbi, toli, oi toli gražu iki manęs... Žiūrėk, nususęs Prani, ir mokykis, kaip reikia gyventi!“ – eina į valgomąjį savimi patenkintas, kur tarnaitė jo jau laukia su pusryčių padėklu, sėdasi užu stalo.

O už namuke už tvoros, jo kaimynas Pranas, mąsto: "Na, tas Zenonas, atrodo nėra kvailas, bet tas jo įsitikinimas – "gyvensiu amžinai", kelia įtarimą, vieno "balkio" visgi anam trūksta. Tik aš to garsiai pasakyti negaliu. A mažne teks, kada nors, į tą išsičiustijusią "parką" kreiptis? Ubagas gi visada "mažesnis už žolę, tylesnis už žemę". Jei Pranui tekdavo sutikti Zenoną, praeidamas lenkėsi ir pirmas su juo sveikinosi. Kai amžinai sėdi kaimyno kišenėje, nepasispardysi, reiks ir ranką pabučiuosi.

Na, o Zenius gi gviešėsi visko, kas tik blizgėjo, o labiausiai tai... garbės. Buvo šventai įsitikinęs, kad pasaulis turi suktis tiktai aplink jį. Tad gyveno, ir su dideliu "honoru", ūsiukus rietė.

Bepusryčiaujant, koridoriuje pasigirdo keisti garsai. Kažkas ritmingai džyrino metalą. Džyr, džyr, džyr... Zenono veidą užtemdė nepasitenkinimas: "Kas išdrįso sutrukdyti jo maitinimosi procesą? Koks neregėtas įžūlumas" – mat, buvo pripratęs, kad jo namai – ramybės uostas. Šiukštu jį trukdyti.

Išėjęs iš valgomojo į koridorių, pamatė, tiesiai ant prabangaus marmuro, stovinčią ją – panelę Giltinę. Nužvelgė kritiškai: Na, šiuolaikiška, madinga, ne kokia ten kaimo boba ar siaubo pasakų veikėja, pasidabinusi stilingu kostiumėliu, dirbtinės krūtys veržiasi iš po juodo apsiausto, ir ne kaulėta, o mergiotė – ohoho... Imk ir vartok, visa tiesiog šiugžda. Rūbai, matyt, iš paskutinės Juozuko (buvo pristatyta Paryžiuje) rudens kolekcijos. Vienoje rankoje (na, jau to įrankio tai niekuo neįmanoma pakeisti. Benzininės "husgvarnos", itin aštrų dalgį.

– Zeniuk, labukas. Vau, kaip tu čia išsipustęs. Lyg iš pieno plaukęs, tokius vyrukus aš ypatingai myliu. Na, prisipažink, juk laukei manęs? – koketiškai pasimaivė. – Tai jau, kaip matau, esi pasiruošęs paskutinei kelionei?

Zenonas, nebūt patyręs derybininkas, moment griebėsi piniginės:
– Klausyk, gerbiamoji, gal susitarsime? – vedasi Giltinę į svetainę, ima iš seifo valiutą ir kloja ją ant stalo, – Imkite, galėsite nusipirkti dar puošnesnį apsiaustą, pasidaryti stilingesnį manikiūrą, o mane tai jau palikite ramybėje. Aš dar ne vieną sklypą turiu privatizuoti. Supraskite pagaliau, kad jūs, nors ir figūringa, esate ne mano skonio mergina.

Giltinė lėtai pakelia pirštuką, ant jo – žiedas su solidžiu brangakmeniu ir pagrūmoja tiesiai prieš nosį:
– Naivuolis esi, Zeniuk, manęs pinigais dar nė vienas nesuviliojo. Jie – makulatūra. Na, tinka nebent dalgiui nuvalyti.

Zenonas išbąla, ką tik išpuoselėti ūsai, linksta žemyn.
– O kaipgi mano karjera? Mano mados? Mano turtai?! Kas juos prižiūrės?..

– Nesijaudink, – mirkteli Giltinė, nors po gobtuvu to mirktelėjimo nelabai ir matosi. – Dar tau neatšalus, kiti ims švęsti. Giminaičiai jau seniai išsidalijo tavo turtą: kotedžo aukštus... Na, ir visą kitą gėrį. Toks jau tas žmogaus gyvenimėlis, vis tikisi su saule gyventi, o viskas baigiasi... tuo paskutiniu nameliu – karsteliu, kurio apačia ir dangtis išmušti švaria, balta medžiagėle. Ir jokio melo, jokių "brendų", kiekvienam – universalus dydis. Tą, iš savo profesinės patirties sakau, ir ponui, ir vargšui.

Zenonas parpuola ant kelių:
– Maldauju, leisk tu man bent paskutinį kartą į „Instagramą“ nuotraukikę įsikelti, su prierašu "Gyvenimas yra gražus!",

Giltinė grakščiai pamoja plieniniu dalgiu. Kambaryje staiga pasidaro labai vėsu.
– Apsieis plikas ir be šukų. – paniekinamai pažiūri į kritusį nelygioje kovoje, – Dar nė vienas gudruolis neišvengė manęs, – prieina arčiau ir atsidūsta. – Nu, rupūs miltai, kokie jūs visi esat vienodi. Kaupiat, kaupiat... skubat prisiglemžti... taip ir nepamatot, koks gražus yra gyvenimas. Terkšt. Ir kvepiantys aliejukai lieka ant tualetinių staliukų.