Šviesi lietuviška ateitis

Tą dieną, kada dingo elektra, sėdėdama tamsoje Birutė mąstė: kaip gerai, kad buvau nekvaila ir prisipirkau žvakių savo laidotuvėms.

Šis genialus investicinis planas gimė praėjusią vasarą, kai rajono centre esančioje parduotuvėje vyko akcija „Paskutinė kelionė – perpus pigiau“. Kol kiti kaimo trumparegiai pirko akcijinius bananus ir trąšas, Birutė mąstė strategiškai. Infliacija graužia santaupas, vaškas brangsta greičiau nei dyzelinas, o mirti kaime šiomis dienomis – prabanga. Kam po mirties tapti finansine našta nedėkingiems, į Vilnių pabėgusiems vaikams, jei galima pasidaryti asmeninį planą iš anksto? Taip jos nuosavo namo sekcijoje, šalia senovinių krištolinių taurių, apsigyveno dėžė su keturiasdešimčia parafininių gražuolių.
Ir va, apokalipsė atėjo. Šalyje praūžus viesului, kilo baisus chaosas, lietuvaičių gyvenimai paniro į tokią akliną tamsą, kokia būna tik Lietuvos energetikos reformų prognozėse.

– Na, jau ne, – nusispjovė Birutė. – Valstybė iš manęs mokesčius lupa, o dabar dar ir blynus tamsoje valgyti?! Tegu laidotuvės dar palauks.

Po kelių minučių medinio namo svetainė nušvito tokia prabanga, kokios nematė net rajono meras. Birutė ant stalo išrikiavo penkiolika storų, ritualinių žvakių. Kadangi televizorius neveikė, o tamsa reikalavo kultūrinės programos, ji apsivilko ilgą, baltą, papuoštą nėriniais, laidotuvių suknelę, kuri buvo iš natūralaus lino (irgi pirkta tam pačiam reikalui) ir operiniu balsu užgiedojo „Viešpaties angelą“ – tiesiog tam, kad patikrintų namo akustiką.

Būtent šiuo momentu į kiemą, keldami dulkes, įlėkė jos vaikai – sūnus Mantas ir marti Simona. Jie jau tris valandas negalėjo prisiskambinti mamai, ryšys dingo kartu su elektra, tad, įtardami patį baisiausią, atgarmėjo iš sostinės savo naujuoju visureigiu.
Pamatęs pro langus plevėsuojančią mistinę šviesą ir išgirdęs pro rąstų plyšius sklindančią gedulingą giesmę, Mantas išbalusiu veidu išspyruokliavo iš mašinos. Simona jau kelyje pradėjo skaičiuoti notarų įkainius.
Jie įsiveržė į namus be beldimo. Vaizdas svetainėje sustabdė kvėpavimą: kambario viduryje, skendėdama dešimčių laidojimo žvakių jūroje, baltais rūbais sėdėjo mama. Ant stalo stovėjo dubuo su šaltais blynais, o prieš ją pūpsojo tuščia lėkštė.

– Mamaaa! – krito ant kelių Mantas, griebdamas Birutei už rankos. – Nespėjom... O Dieve, Simona, ji dar šilta! Ir blynų nespėjo pavalgyti! Kas tave per tą tamsą taip operatyviai pašarvojo?! Negi seniūnas pradėjo teikti skubias paslaugas?!

Simona, žvalgydamasi po kambarį su lengvu nusivylimu, kad testamentas dar neįsigaliojo, susiraukė:

– Mantai, palauk... Žiūrėk, „lavonas“ blyną kramto.

Birutė lėtai nuleido šakutę, pasitaisė akinius ir pažvelgė į persigandusius miesto vaikus su gilia kaimo išmintimi.

– Ko rėkiat kaip skerdžiami? – ramiai paklausė. – Gyva aš. Čia mano strateginės investicijos. Štai kur jūsų „Bitcoinai“ ir akcijos! Visi dabar kaime sėdi tamsoje kaip urviniai, o aš – šviesoje, šilumoje ir su dvasiniame patogume.

Drama pasiekė kulminaciją, kai tarpduryje netikėtai išdygo kaimynas Antanas. Jis buvo atkišęs tuščią stiklainį nuo majonezo, tikėdamasis pasiskolinti bent degtuką ar pusę žvakutės, nes jo namuose tamsa buvo tokia tiršta, kad net katė pradėjo taranuoti baldus.
Pamatęs klūpantį Mantą, dokumentų lapus vartančią Simoną, balta drobe švytinčią Birutę ir užuosdamas dūmų kvapą, Antanas sustingo. Jo kaimyniška nuojauta akimirksniu sustygiavo patį logiškiausią scenarijų.

– Viešpatie aukštielninkas... – sušnibždėjo Antanas, nukeldamas nuo galvos apibrizgusią kepurę. – Žinojau, kad tas kaimo transformatorius ką nors užmuš, bet kad Birutę... Ir dar nespėjusią nusikasti bulvių! Manteli, Simona, priimkit mano giliausią užuojautą. O ar testamentą jau spėjot balsu perskaityti, ar man vėliau užeiti?

– Antanai, užsičiaupk ir eik blynų valgyti! – nesusilaikė Birutė, trinktelėdama šaukštu per stalą. – Aš dar jus visus pergyvensiu!

Antanas krūptelėjo, atsitraukė žingsnį atgal ir baimingai pažiūrėjo į dubenį:

– Jėzau, ji dar ir po mirties komanduoja... Ir blynai pas jus, ponuliai, kažkokie įtartini. Ritualiniai?
Mantas, vis dar laikydamasis už širdies, atsisėdo ant suolo:

– Kaimynas teisybę sako, mama. Tu pamišai. Mes lėkėm šimtą kilometrų, galvojom, tave insultas ištiko, o tu čia su Antanu laidotuvių repeticiją su blynais rengi? Kam išvis deginti šitas žvakes, jei jos skirtos... na, tavo pabaigai?

Birutė pergalingai nusišypsojo, paimdama į rankas prekybos centro lankstinuką, kurį naudojo kaip vėduoklę:

– Nesirūpink, sūneli. Rytoj elektra atsiras, o poryt – Vėlinės. Parduotuvėse vėl bus akcijos „Pirk dvi – trečia nemokamai“. Aš dar ir kapinių suoliuką daržinėje pasidėjau, tik jūs jo nematot per tamsą. Jei būtumėt protingi, irgi pirktumėt. Va, Antanas sėdi kaip ubagas be šviesos, o mano ateitis yra pati šviesiausia visame rajone! Sėskit visi, kol vaškas neištirpo!

Antanas, supratęs, kad nemokami blynai vis dėlto šiapusiniame pasaulyje yra jau šis tas, greitai pasidėjo stiklainį, prisitraukė kėdę ir sumurmėjo:

– Na, jei jau tokia akcija, tai duokit ir man, nors vieną, pagrabną blyną. O žvakių, Birute, kurias šiandien iš tavęs pasiskolinsiu, grąžinsiu per tavo tikrąsias laidotuves. Su procentais!

Kramtydama atvėsusį blyną ir žiūrėdama į virpančias laidotuvių žvakių liepsneles, Birutė staiga nutilo, o jos veidą nutvieskė gilus ir supratingas nušvitimas. Ji pažvelgė į Simoną, karštligiškai ore gaudančią bent vieną 5G ryšio padalą, ir į Mantą, nervingai spaudantį televizoriaus pultelį, kuris be elektros pasirodė toks pat naudingas, kaip šaukštas be sriubos.

– Žiūriu aš į jus, miesto vaikai, ir man darosi baisu, – tarė Birutė, jos balsas nuskambėjo netikėtai rimtai. – Va, dingo elektra vienam vakarui – ir jūsų visas gyvenimo ritmas sugriuvo. Banko kortelės neveikia, išmanieji namai užsiblokavo, be navigacijos nemokėtumėt iki kaimo tualeto nueiti. O kas būtų, jei, neduok Dieve, mus tie iš Rytų užpultų? Jei ta Rusija sugalvotų prasmukti per mūsų sieną?

Mantas su Antanu sukluso, blynas pastrigo gerklėje.

– Jūs gi, vilniečiai, iškart kapituliuotumėt! – tęsė Birutė, grūmodama šakute. – Ne todėl, kad tankų išsigąstumėt, o todėl, kad jūsų kavos aparatas „nesiprognozuotų“ ir negalėtumėte „Instagramo“ istorijos įsikelti! Jūsų visas modernus pasaulis laikosi ant vieno plono elektros laido. Nukirpk jį – ir jūs jau pasidavę.

Ji pasitaisė lino marškinius ir išdidžiai pakėlė galvą:

– O štai aš – pasiruošusi. Agurkų bačkoj yra, malkinė pilna, lašiniai rūkyti ant aukšto kabo. Ir svarbiausia – šviesa! Kol jūsų Vilniaus ministerijos tamsoje ieškotų krizių valdymo planų, aš su savo keturiasdešimčia laidotuvių žvakių galėčiau visą partizanų štabą apšviesti. Mes, senieji mohikanai, išgyvenom carą, išgyvenom kolūkius, išgyvensim ir šito viesulo padarinius. O didysis moralas, vaikai, toks: tikrasis šalies saugumas prasideda ne nuo NATO oro policijos, o nuo kaimo moterytės, kuri yra pakankamai taupi ir įžvalgi, kad pasiruoštų mirti, bet ji yra visada pasiruošusi ir išgyventi.

Svetainėje stojo tyla. Mantas lėtai nuleido telefoną, o Antanas pagarbiai linktelėjo, nugurgdamas dar vieną blyną. Visi suprato – kol Lietuvoje bus tokių biručių su laidotuvių atsargomis, jokia tamsa ir jokie priešai nebus baisūs.