„Radijola“

Stanislava sėdėjo kieme ir įnirtingai graužė sultingą, alyvinį obuolį. Jos žvilgsnis, kaip bitė, lakstė nuo žiedo prie žiedo. „Malkos suneštos po pastoge“, – šypsojosi pati sau, nors ji gaudavo nedidelę pensiją, bet gyvenimu buvo patenkinta, nes tenkinosi mažu. Vaikai kas mėnesį ją paremdavo viena, kita dešimtine, nebuvo apleista.

„Niekšu galima tapti per penkias minutes, – prisiminė kažkieno rašytą frazę, – o geru žmogumi būti mokaisi iki pat mirties“, – programavo save susitikimui su Anele, kuri šį rytą jau skambino ir prašėsi į svečius. Negalėjo atsakyti, nors nelabai ir laukė.

„Vėl bus diena veltui praleista“, – pagalvojusi, kad toji pliurpalas ir vėl prasėdės pas ją pusę dienos, nusispjovė. Nuotaika apniuko. Ji nesuprato: „Ir ko ta Anelė laksto per daktarus, ieško sau ligų, o ir pabendravus su ja, pati tampu ligonė, – purtėsi tos minties, – ale tai landžioja po trobas, nepasėdi savo namuose, – baidėsi tokių „vizitų“ moteris, – ir visus kaimo gandus žino pirma. Kur kas gėrė, kur kas gimė ar susimušė... Atneša šiukšles į namus“, – niaukėsi lyg dangus prieš lietų.

Nespėjo Stanislava pabaigti graužti alyvinio obuolio, kai kiemo varteliai sugirgždėjo. Takeliu, nešina didžiuliu medžiaginiu maišu ir pasiramsčiuodama lazdele, įvirto Anelė. „Nors dejuodama ir šlubuodama, bet juda tai pavydėtinu greičiu. Matyt, kaimo naujienų alkis ir naujausios diagnozės buvo geriausias variklis“, – spėjo pagalvoti.

– Jėzau, Stasyte, vos gyva, – šnopavo, – kol prisikasiau iki tavęs! – dar už dešimties metrų pradėjo ėmė aimanuoti, teatrališkai griebdamasi už šono, Anelė, – Širdis muša, kaip pasiutęs šuo uodega į tvorą, stuburą gelia, o jau kraujospūdis... Tikriausiai kokie du šimtai su viršum! Daktaras sakė, kad man su tokiu spaudimu net mirksėti pavojinga, bet kaip nemirksėsi, kai aplinkui tokie dalykai dedasi?

Stanislava giliai įkvėpė, prisiminė savo dvasinį užsiprogramavimą apie „buvimą geru žmogumi“ ir išspaudė šypseną:
– Labas, Anele. Sėskis, pailsėk. Gal obuoliuko?

– Ką tu, kokį obuolį! Nuodai! – ranka numojo viešnia, sunkiai drėbdamasi ant suoliuko ir iškart užsimesdama koją ant kojos su tokiu lankstumu, kurio pavydėtų bet kuris paauglys. – Nuo tų alyvinių man iškart skrandžio darbas stoja, rėmuo ima graužti. Man gi daktarai poliklinikoje jau uždraudė ir valgyti, ir kvėpuoti, bet aš dar laikausi. O tu, žiūriu, visai nieko atrodai. Nežinai, kad pas mus kaime epidemija?

Stanislava pajuto, kaip geras žmogus joje traukiasi į kertę ir užleidžia vietą baimei.
– Kokia dar epidemija, Anele?

– Nu kaip kokia! Neurozė su komplikacijomis! – Anelė pasislinko arčiau, jos akys sužibo tokia sveika gyvybe. – Va, Jonkaus sūnus iš Anglijos sugrįžo ir parvežė tėvams marčią. Na, žinai, tokią pusnuogę, su tatuiruote per visą nugarą! Tai Jonikienė, ją pamačiusi, iškart gavo mikro insultą su migrena. Nuvežė ją į priimamąjį, o ten tie daktarai, žinai, kokie jie dabar, sako: „Močiutė, jums tiesiog stresinis šokas, išgerkite valerijono“. Įsivaizduoji?! Žmogui nugara tirpsta, o jie valerijonu gydo! Tai aš Jonikienei iškart nunešiau savo rupūžės antpilo – ranka nuėmė! Tie daktarai gi nieko neišmano, mokosi po dešimt metų, o vaistų nemoka išrašyti!

– Tai kad Jonikienei ne insultas buvo, – nedrąsiai įsiterpė Stanislava.

– Koks skirtumas! – atrėžė Anelė. – O va aš pati šiandien pas tą naują kardiologą buvau. Nuvažiavau, sakau: „Daktarėli, man visos sausgyslės traukiasi, kraujas gyslose verda kaip bulvienė ant ugnies“. Žinai, ką jis padarė? Net spaudimo nematavo! Pasižiūrėjo į savo tą kompiuterį ir sako: „Jūsų tyrimai kaip kosmonautės, ponia Anele. Jums tiesiog trūksta veiklos, užsiimkite daržų ravėjimu“. Įžeidė iki pat širdies gelmių! Aš jam sakau: „Aš pas jus, vos ne mirštanti atvažiavau, o jūs man – ravėti?!“

Anelė giliai atsiduso. Stanislava, jau sulėtintai, kramtė savo obuolį, ji žinojo, kad Anelės hobis – kolekcionuoti ligas, o poliklinika jai – kaip namai.

– Tai va, – tęsė Anelė, – nurašė mane tas snarglius. Bet aš nepasidaviau. Nuėjau tiesiai į vaistinę. Nusipirkau tris „novos“ tepalus. Žiūrėk, šitas – su gyvačių nuodais iš pačios Afrikos, šitas – šildantis iki kaulų čiulpų, o šitas, mėlynas toks, arkliams gydyti. Jei arkliui padeda, tai ir man stuburą atstatys! Išsitepiau juo šiandien ryte, o Jėzau, kaip pradėjo deginti! Oda nusilupo, bet užtat jaučiu, kad gydo. Jei neskauda, vadinasi, padeda!

Anelė atvėrė savo medžiaginį maišą ir ėmė jame demonstratyviai knistis, rodydama spalvotas tūteles, lyg tai būtų brangiausi papuošalai. Tačiau tarp visos šios namų vaistinėlės pūpsojo ir maišelis su šviežiomis, dar šiltomis, bandelėmis.

– Čia tau, Stasyte, prie arbatos, – žvaliu balsu konstatavo Anelė. – Žinau, kad tu tų saldumynų neperki, taupai kiekvieną centą. O aš va, gavau invalidumo priedą už savo sąnarius, vaistams liko, tai ir tave palepinsiu. Ligonis ligoniu, bet žmogumi išlikti reikia. Cukrus mano, aišku, šoka iki dangaus nuo tų bandelių, bet vardan draugystės galima ir pasiaukoti.

Stanislava nužvelgė kvepiančias bandeles, paėmė vieną ir jau ruošėsi patikėti, kad Anelėje po gandų sluoksniu slepiasi geras žmogus, kai už tvoros pasigirdo greitosios pagalbos automobilio sirena. Automobilis su švyturėliais sustojo tiesiai prieš Stanislavos vartelius. Iš mašinos iššoko tas pats jaunas kardiologas ir du sanitarai, nešini neštuvais.

– Ponia Anele! – sušuko, gaudydamas kvapą, daktariukas. – Mes jau jus pusę valandos po visą kaimą gaudom! Jūs poliklinikoje netyčia sukeitėte tyrimų korteles su Jonkaus sūnaus parsivežtos marčios! Jūsų tyrimai baisūs. Kraujospūdis du šimtai penkiasdešimt, cholesterolis – tikra bomba, o širdis dirba kaip, pabaigą aučiantis, traktoriaus variklis! Jums negalima vaikščioti, greitai gulamės ant neštuvų!

Anelė akimirksniu išbalo. Jos ranka, ką tik griebusi bandelę, ėmė drebėti, lazda iškrito iš rankų. Visi kaimo gandai išgaravo iš galvos. Sanitarai mikliai užkėlė dejuojančią Anelę ant neštuvų ir pajudėjo link vartelių.

– Stasele! – silpnu, tikros ligonės balsu nuo neštuvų sušuko Anelė. – Gelbėk! Jei mirsiu, pasakyk Petraičiui, kad jo katinas pas mane rūsyje uždarytas! Netyčia užrakinau, kai bulvių lindau! Ir paimk maišą su arklių tepalu!

Nespėjo greitoji pagalba pajudėti iš vietos, kai prie Stanislavos vartelių, vilkėdamas nutįsusiais sportiniais marškinėliais ir
rankoje gniauždamas tuščią dešros pakuotę, pasirodė pats kaimynas Petraitis. Akys jo buvo paraudusios nuo vakarykščių, į vidų supiltų, „kompresų“, balsas skambėjo dusliai, kaip iš statinės vidaus.

– Kur mano Micius?! – užriko Petraitis, nematydamas nieko aplinkui. – Nuo vakar ryto dingo! Kažkas pavogė mano katiną! Tikriausiai tie aferistai su juodu džipu, kur prie pašto stovėjo, išsivežė! Gi veislinis, ne koks šiukšlyno šniukštinėtojas.

Pamatęs greitosios pagalbos automobilį, senukas sutriko.
– Oi, Anele! Tu vėl daktarų nelaisvėje? – sumurmėjo, o tada išgirdo jos paskutinius žodžius apie rūsį. – Ką?! Mano Micius tavo rūsyje?! Tu, sena ragana, dar ir katinų grobikė! Jis gi man vienintelis kompanionas yra! Žmonės, gelbėkit, gyvūnų kankintoja!

Petraitis, pamiršęs savo „sveikatą“ ir svirduliavimą, su neįtikėtinu azartu puolė link greitosios pagalbos mašinos, mojuodamas celofanine, tuščia pakuote. Sanitarai, išsigandę agresyvaus vyro, skubiai įstūmė neštuvus su klykiančia Anele į saloną ir užtrenkė duris. Mašina nuvažiavo kaukdama, palikdama tik dūmų debesį, o Petraitis dar gerus šimtą metrų bėgo iš paskos, rėkdamas: „Grąžink raktus nuo rūsio, parazite tu nelaiminga!“

Stanislava liko stovėti kieme su pražiota burna ir bandele rankoje. „Geras žmogus turi būti geras iki galo“, – atsiduso ji, suprasdama, kad katiną gelbėti teks jai, kitaip Petraitis išvers jos trobos duris. Padėjusi bandelę, pakėlė nuo žemės, Anelės spėjo pamesti raktų ryšulį, ir patraukė kaimyno link, kur pastarasis jau bandė pliauska išmušti rūsio langelį.
– Petraiti, palūkėk, raktus turiu! – sušuko.

Petraičio akyse sužibo viltis. Stanislava priėjo prie rūsio durų, kurios buvo užrakintos trimis spynomis, matyt, Anelė ten saugojo ne tik bulves, bet ir visas kaimo paskalas, rakino pirmą spyną, kuri sunkiai pasidavė, antroji grikštelėjo iškart. Tik trečioji, pati didžiausia, niekaip nenorėjo pasiduoti.

– Greičiau, Stase, Micius ten tikriausiai jau dūsta! – dejavo, lyg dėl artimo savo, Petraitis.

– Palauk gi tu, nedėk į kelnes, čia gi Anelės rūsio, rimtesnė nei banke, apsaugos sistema, – pyko moteris, kol galiausiai pasigirdo išganingas klakt.

Durys atsivėrė. Iš tamsos trenkė raugintų kopūstų, marinuotų agurkų, senų bulvių ir barsuko taukų kvapas. Petraitis puolė į vidų pirmas, tačiau iškart užkliuvo už tuščios medinės dėžės ir tėškėsi ant žemės, pakeliui nuversdamas stiklainį su marinuotais burokėliais.

– Jėzau, susižeidžiau! Bus atviras lūžis! – pasigirdo iš tamsos nelaimėlio riksmas.

– Koks dar lūžis, į burokėlius įkritai! – ramiu balsu diagnozavo Stanislava, lipdama laiptais žemyn ir šviesdama telefono ekranu.

Tamsiausiame rūsio kampe, ant didžiulio maišo su pašariniais runkeliais, sėdėjo storas, visiškai juodas katinas Micius. Jo akys tamsoje švietė kaip tie greitosios pagalbos švyturėliais. Priešingai nei jo šeimininkas, katinas atrodė visiškai ramus, jis buvo sėkmingai pragraužęs Anelės atsargų maišą su dešromis ir dabar tingiai laižėsi, tuo demonstruodamas katinišką dvasinę ramybę.

– Miciuk mano! – apsiašarojęs Petraitis, visas raudonas nuo burokėlių sulčių, ir puolė prie katino.
Katinas tik paniekinamai miauktelėjo, lyg sakydamas: „Ir kam reikėjo kelti tą triukšmą, man čia visai patiko. Maisto – ilgam, gi, ant tokio aruodo, letenokių nebūčiau patiesęs“.

Kai jiedu pagaliau išsiropštė į dienos šviesą, Petraitis, nešinas sočiu katinu, atrodė kaip po kruvinos egzekucijos. Stanislava užrakino rūsį ir sugrįžo į savo kiemą, kur ant suoliuko laukė bandelės. Prisėdusi, patraukė gurkšnį šaltos arbatos, atsikando gardėsio ir ramiu balsu sau sumurmėjo:

– Niekšu galima tapti per penkias minutes, o geru žmogumi mokaisi būti iki pat mirties, bet katinu, kuris randa gėrio Anelės rūsyje, matyt, reikia gimti, – nuotaika, ir vėl, tapo puiki.

Dangus virš jos kiemo buvo giedras, nei debesėlio. Pasidžiaugė, kad katino gelbėjimo operacija baigėsi be aukų, tad sekantis alyvinis obuolys pasirodė dar sultingesnis.

Bet... dar nespėjus Stanislava nuryti kąsnio, kai kišenėje garsiai ir įkyriai užgrojo telefonas. Ekrane mirksėjo užrašas: Anelė.

– Klausau. Na, kaip tu ten? – kiek įmanoma ramiau, paklausė Stanislava.

– Stasyte! Jėzau mano, tu neįsivaizduoji, kas čia darosi! – ragelyje pasigirdo toks žvalus ir garsus Anelės balsas, kad teko atitraukti telefoną nuo ausies. Kaimo „radijolos retransliacija“ buvo atkurta tiesiai iš Kauno klinikų kardiologijos skyriaus. – Mane paguldė į palatą su tokia Brone iš gretimo rajono. Įsivaizduoji, jai aštuoniasdešimt dveji, o stuburas – kaip jaunos! Bet va, sako, kad jos sūnėnas dirba seime ir paslapčia pardavinėja valstybinius miškus švedams! Aš daktarui sakau: „Man spaudimas kyla nuo tokių istorijų!“, o jis man – raminamųjų. Beje, tas jaunas kardiologas, kur mane gaudė... žinai ką? Pasirodo, jis yra Petraičio pusbrolio sūnaus klasiokas! Tai va iš kur Petraičio pilstuko reikalai visiems žinomi!
Stanislava tik giliai atsiduso:

– Anele, daktarai sakė tau ramiai gulėti. O kaip tavo širdis? Tyrimai juk baisūs buvo.

– Ką ten tie tyrimai! Guliu po lašeline, o kraujospūdis jau šimtas dvidešimt, kaip mergaitės! Sakau tau, tas sanitarų bėgimas iki greitosios ir Petraičio rėkimas man visas kraujagysles pravalė. Geresnės mankštos gyvenime neturėjau! O dabar klausyk, svarbiausias dalykas, ar išleidote Micių?

– Išleidom, išleidom, – šyptelėjo Stanislava. – Petraitis jį, visas tavo burokėlių sultimis apsipylęs, išsinešė namo.

– Jėzau... – staiga ragelyje pasigirdo įtartinas Anelės šnabždesys, o balsas dramatiškai pritilo. – Stase, tik jau nesakyk, kad Petraitis lindo prie mano dešrų maišo? To, kur prie pašarinių runkelių?

Stanislava pažvelgė į giedrą dangų, prisiminė savo rytinį dvasinį pasižadėjimą būti geru žmogumi ir visiškai ramiai sumelavo:

– Ką tu, Anele. Petraitis tik katiną sugriebė ir išbėgo. Jokio maišo jis nematė.

– Na, ačiū Dievui, – palengvėjo kaimo „radijolai“, balsas vėl įgavo įprastą galingumą. – Nes tos dešros – specialios, su česnakais ir gydomosiomis žolelėmis! Man daktaras sakė cholesterolį mažinti, tai aš jas dietai laikiau. Gerai, Stasyte, jau turiu bėgti, Bronė pradėjo pasakoti, kaip seselė naktį su jaunu chirurgu koridoriuje glamžėsi. Einu patikrinti budinčio posto! Iki vakaro, paskambinsiu po procedūrų! – ragelyje pasigirdo trumpi signalai.

Stanislava lėtai padėjo telefoną, paėmė savo alyvinį obuolį, apžiūrėjo likusią jo dalį ir atkando. „Tegu pasisiunta, ne man tos pasakos“, – nusiramino, Anelė – kaimo „radijola“ gavo naują maitinimosi šaltinį, kuriam laikui, galėsiu atsikvėpti. – kieme stojo palaiminga tyla.