Pamokanti istorija - drugelio pamoka

Kartą kokone atsirado nedidelis plyšelis ir pro šalį ėjęs žmogus jį pastebėjęs ištisas valandas stovėjo ir žiūrėjo, kaip per šį mažą plyšelį stengiasi ištrukti drugelis. Praėjo nemažai laiko ir atrodė, kad drugelis jau visai netekęs jėgų, o plyšelis vis dar buvo toks pat nedidelis. Atrodė, kad drugelis padarė viską, ką leido jo jėgos, ir kad niekam daugiau jėgų nebeliko.

Tada žmogus nusprendė padėti drugeliui. Jis išsitraukė sulankstomą peiliuką ir perpjovė kokoną. Drugelis iš karto išsilaisvino, bet jo kūnelis buvo silpnas ir bejėgis, jo sparnai buvo peršviečiami ir vos galėjo judėti.

Žmogus toliau stebėjo, galvodamas, kad tuoj - tuoj drugelio sparnai išsities ir sustiprės, ir jis pats nuskris. Nieko panašaus nenutiko!

Visą likusį gyventi laiką drugelis vilko žeme savo silpną kūnelį, savo taip ir neišskleistus sparnelius. Jis taip ir nesugebėjo skraidyti.

Ir visa tai nutiko tik todėl, kad žmogus, ketindamas jam padėti, nesuprato, kad pastangos, kurių reikėjo drugeliui išlysti pro menką kokono plyšelį būtinos tam, kad skysčiai iš jo kūno patektų į sparnelius ir drugelis sugebėtų skraidyti. Gyvenimas vertė tokiu sunkiu būdu drugelį ištrukti iš tos plėvelės, kad taip jis galėtų augti ir vystytis.

Kartais būtent pastangos mums reikalingos gyvenime. Jei mums būtų leista gyventi nepatiriant sunkumų, mes būtume nuskriausti. Mes nebūtume tokie stiprūs, kokie esame dabar. Mes niekada nesugebėtume pakilti.

Aš prašiau jėgų... O gyvenimas man davė sunkumus, kad tapčiau stiprus.

Aš prašiau išminties... O gyvenimas man davė problemas, kad jas išspręsčiau.

Aš prašiau turtų... O gyvenimas man davė protą ir raumenis, kad galėčiau dirbti.

Aš prašiau galimybės skristi... O gyvenimas man davė kliūtis, kad galėčiau jas įveikti.

Aš prašiau meilės... O gyvenimas man davė žmones, kad padėčiau jiems spręsti jų problemas.

Aš prašiau gerovės... O gyvenimas man davė galimybes.

Aš negavau nieko iš to, ko prašiau. Tačiau gavau viską, ko man reikėjo..