Operacija „Raukas“

Viskas prasidėjo nuo to, kai grupė garsių britų mokslininkų, po ilgų stebėjimų pro žiūronus ir uostymo per specialius filtrus, paskelbė labai negailestingą verdiktą: Žemę pražudys ne anglys, ne nafta ir net ne plastikiniai šiaudeliai. Ją pražudys tos, kurios mums teikia piną. Vienu žodžiu žalosios, margosios ir kitos raguotosios metano generatorės. Pasirodo, kad kiekvienas karvės pirstelėjimas – mini atominis grybas mūsų gaiviaeme ozono sluoksnyje.
Žinia apie artėjantį „karvių genocidą“ ir mėsainių eros pabaigą pasiekė tvartus greičiau nei veterinaras su savo skiepais. Karvės, būdamos ne tik jautrios, bet pasirodo, kad jos yra ir puikios strategės, suprato, nori išlikti, privalai užsičiaupti.
Visame pasaulyje stojo slogi tyla. Maitintojėlės masiškai užspaudė raukus. Ganyklose nebesigirdėjo jokių pašalinių garsų, vien tik žolės rupšnojimas ir kanopų kaukšėjimas. Tad efektas buvo tiesiog žaibiškas, metano išmetimas į atmosferą nutrūko, tik atsirado kita bėda, klimatas sutriko.
Britų mokslininkai, dar nespėję pasidžiaugti Nobelio premija, skubiai traukė iš spintų vilnones kojines, gi termometro stulpelis akimirksniu smigo žemyn. Ežerai, upės, net ir jūros užšalo, palmės apsitraukė šerkšnu, o pingvinai pradėjo migruoti link pusiaujo, ieškoo šilumos.
Tiktai fizika yra baisiai negailestinga, o jau biologija, tai dar negailestingesnė. Kiekviena kaimo melžėja žino, kad užspaustas raukas nėra amžinasis variklis. Tad, kai karvių pilvai išsipūtė tiek, kad raguotosios tapo panašios į milžiniškus helio balionus, kai kurios ganyklose jau vos lietė žemę, o juodmargis jautis vardu – Budulajus, gerai, kad dar nebuvo smarkaus vėjo, pakilo net virš tvarto stogo, bet jį, užsikoręs ant pačio kraigo, spėjo už uodegos sugriebti piemuo – Mikyta ir pririšti (ne už to, ką jūs dabar, „griešni“ žmoneliai, pagalvojote, ragus tvirta virve apsuko, prie elektros stulpo.
Operacijos „Raukas“ įtampa pasiekė kulminaciją. Mokslininkai gi apskaičiavo, kad kritinis slėgis jau pasiektas. Pasaulio lyderiai susirinko į skubų posėdį: „Ar mes pasiruošę Didžiajam Atpalaidavimui?“ – varstė vienas kitą opiu klausimu.
Ir tada tai nutiko. Pirmoji neatlaikė senolė karvė Milka, kuri ganėsi Alpių papėdėje. Nuo jos „pyrst“ ir prasidėjo toji baisi grandininė reakcija, kuri lyg griausmingas uraganas „Marozas“, nusirito per visą Europą, Aziją ir net pačią, visų šalių tvarkos įvedinėtoją, griausmingąją Ameriką. Bet tai nebuvo tiesiog perdimas, tai buvo griausmingai didinga simfonija. Atmosferą perskrodė toks gausus dujų kiekis, kad palydovai užfiksavo didelį rudą debesį, tris kartus didesnį net už Australiją. Taigi, ledynai, net nespėję pasidžiaugti šalčiu, ėmė ir ištirpo per penkiolika minučių. Net Lietuvos žvejai, kurie tabūnu buvo aptūpę užšalusias Marias, buvo tiesiog pakraupę, mat, jie, ką tik kirtę eketes, pajuto, jog virto į plūdurus.
Pliusinė temperatūra taip staigiai pašoko į viršų, kad britų mokslinčiams nuo galvų nuspyrė perukus. Tatai išėjo į naudą, atvėsino smegenis. Tr taip jie pagaliau suprato, kad gamtos dėsnio neperspjausi, ji konstatuoja: „Kas įeina pro burną, tas, ypač jei ilgiau užlaikai, su trenksmu turi išeiti pro rauką.

[2026]