O, gražuole Palanga...

Tadas – paprastas nedidelio, jau pradėjusio tuštėti kaimelio, lietuvis, nusprendė, kad šią vasarą žūtbūt, niekada nebuvo regėjęs jūros, privalo aplankyti Palangą, pasipliuškenti Baltijos bangose. Gi tas kampelis – Lietuvos pajūrio deimantas. Tiesa, jis net neįsivaizdavo, kad šitas deimantas pastaruoju metu yra taip tankiai aplipdytas naujos statybos „kotedžais“, jog architektūros taisyklės čia veikia pagal „silkės statinėje“ principą. Langas į langą, balkonas į kaimyno miegamąjį. Tad ir jo išsinuomoto būstas nebuvo nieko geresnis, puikiai girdėjosi, kaip kaimynas už sienos aiškinasi santykius su pačia.

Penktą ryto Tadą pažadino ne jūros ošimas ir ne romantiškas žuvėdrų klyksmas, o garsas, primenantis nedidelį atominį sprogimą. Šoninė siena, prie kurios stovėjo jo lova, sudrebėjo, nuo lubų ant Tado kaktos nukrito tinko gabalas. Iš pradžių jis manė, kad prasidėjo trečiasis pasaulinis karas arba bent jau sprogo vietinė transformatorinė. Pasirodo, tai tik jo kaimynas Valdemaras, vardą jo jau žinojo, nusprendė pasirąžyti ir skambiai, vyriškai, su visa lietuviška jėga „nusigriaudėti“. Nuo tokio akustinio smūgio Tado lentynoje suvirpėjo stiklinė su dantų šepetėliu, o jo katinas, keista, bet šeimininkė leido jį atsivežti, miegojęs lovos gale, patyrė laikiną klinikinę mirtį ir iki šiol žiūri į sieną nejudindamas akių. „Privatumo – nei gramo“, – susinervino vyras jau ne juokais.

Supratęs, kad kotedže saugu tik dėvint šalmą, Tadas nusprendė gelbėtis lauke ir patraukė link jūros. Tačiau kelias link jos vedė per gyvą pragarą. Palangos pliažas šią vasarą priminė tikrą gyvačių knibždėlyną. Vienas prie kito, tarsi rąstai nutepti aliejumi, kiek akys užmato, drybsojo poilsiautojai. Žmonių buvo tiek, kad norėdamas rasti laisvą vietą, Tadas turėjo demonstruoti akrobatikos triukus. Aplinkui tįsojo tūkstančiai saulėje gruzdančių kūnų. Vartėsi nuo vieno šono ant kito ir vis purškėsi apsauginiais kremais, kad tik labiau įdegti, kad grįžus namo, galėtų pasigirti prieš kaimynus: „Prie jūros atostogavau“. Kad pastarieji sprogtų iš pavydo. Nedažnas gi kaimietis gali rankele pamojuoti tai skęstančiai už horizonto saulelei nuo garsiojo Palangos tilto.

Žingsnis į kairę – Tadas užmina kažkam ant pilvo, žingsnis į dešinę – jam į kaktą įspiria koks nors tinklinį žaidžiantis paauglys. Visi guli susispaudę lyg „Giminių“ dešrelės pakuotėje, šnypščia vieni ant kitų dėl užstotos saulės, lieja tulžį. Vaizdelis – ropliai terariume, tik čia – po atviru dangumi, kur didžiausias nuodas – pyktis, kad kažkas pastatė savo rankšluostį per arti jo šlepečių...

Emociškai išsekęs nuo šito knibždėlyno, Tadas nusprendžia pailsėti kopose. Tad, kai užmato dar ir suoliuką, apsidžiaugia. Pastarasis tikrai modernus, bet pasirodo, kad jis yra geležinis, vos prisėdus nudegina dviskiltę, gerai dar spėja pašokti ir apsaugoti savo „trejybę“. Tikra strateginė jo gyvenimo klaida. Saulė jau kepina virš trisdešimties laipsnių, tai įsivaizduoti tereikia, kad tasai suolas veikia kaip kepsninė. Ore pakvimpa svylančia mėsa. Likusią dienos dalį Tadas praleidžia stypsodamas jūros vandenyje, taip vėsindamas savo nudegusį užpakalį.

Braškė ant šios dienos torto – neįtikėtinas akustinis teroras. Tadas tikėjosi patirti raminančią bangų mūšą, bet... suprato, kaip baisiai klydo. Aplink rėkavo „kebabų“ ir kito greito maisto, ledų pardavėjai – išnešiotojai, kurtino rusiško popso pliūpsniai, bumbsėjo tranki elektronika, o iš gelbėtojų stoties pylėsi lietuviškos estrados šlageriai apie prarastą meilę. Atrodė, kad visi konkuravo tarpusavyje, kuris sukurs tokį triukšmo kokteilį, nuo kurio Tado smegenys pradės lėtai bėgti per ausis.

Atėjus vakarui, visas šis chaosas persikėlė į pagrindinę miesto arteriją – Jono Basanavičiaus gatvę. Čia prasidėjo tikrasis išgyvenimo šou, kur Tadas pasijuto kaip laukinėse džiunglėse. Žmonių masė buvo tokia tanki, kad judėti į priekį jis galėjo tik nešamas bendros srovės, plaukė lyg koks rąstas upėje. Dvipusis judėjimas neegzistavo. Jei netyčia pamestum šlepetę, geriau jos neieškoti, palikti kitą ir atsisveikinti amžiams, nes pasilenkęs rizikuotum būti sutryptas poilsiautojų minios, kuri banguoja pirmyn ir atgal lyg užprogramuota sutraukti į save visą pajūrio jodą. Na, dar ieško, kur pigiau nusipirkti šaltibarščių.

Gatvės akustinis fonas pasiekia kritinę ribą. Čia vyksta tikras muzikos stilių karas be jokių Ženevos konvencijos taisyklių: iš vienos kavinės bėga į gatvę daina „Neliesk mano damos, neliesk...“, matyt, jei palies, duos į snukį. Iš sekančios užeigos dainininkė prisipažįsta: „Paviliojau, paviliojau...“ Su ja varžosi gatvės muzikantas, barškina sena gitara ir staugia kaip tas Gedimino vilkas populiarius roko hitus, visiškai nepataikydamas į natas. Bet praeiviai meta jam į bliūdelį. Honoras: „Pažiūrėk, kaip plačiai gyvenu, tai ne tu apšepęs ir skylėtais džinsais.“ Ir visi šie garsai susilieja į vieną baisų triukšmo kokteilį, nuo kurio vibracijos pradeda drebėti ne tik kavinėse stovintys alaus bokalai, bet ir paties Tado dantų plombos.
Didžiausias iššūkis laukia ties pramogų automatais. Čia stovi garsieji jėgos matuokliai – bokso kriaušės. Prie jų rikiuojasi, prieš panas norintys pasirodyti, atvykėliai „eržilai“. Tie tai jau su dešimties dienų įdegio žyme, demonstruoja, per nevalią pripumpuotų, raumenų jėgą. Mergos klykia iš džiaugsmo. Kiekvienas tokio „Heraklio“ smūgis – baisus trenksmas, matuoklio kaukimas ir to patino riaumojimas. Vienas toks įkaitęs atletas, ruošdamasis galingam smūgiui ir demonstruodamas maksimalią jėgą, taip stipriai užsimoja atgal, kad jo alkūnė skrieja tiesiai Tadui į nosį, vos spėja atlikti matricos stiliaus judesį atgal ir išvengti plastinės operacijos. Nuo baisaus triukšmo ir nuolatinio pavojaus gauti per sprandą, kai aplink tvyro pigių kvepalų ir prakaito kvapas, kaimiečio nervų sistema pasiduoda į nelaisvę, ima ieškoti ramaus kampelio. Nusprendžia, kad prieš naktines pramogas, privalo bent jau sočiai pavalgyti, tad patraukia ieškoti tradicinės vakarienės.

Užsuka į vieną iš vietinių lietuviško maisto užeigų, kurios iškaba viliojo užrašu „Naminis maistas kaip pas močiutę“. Tačiau vos atvertus valgiaraštį, Tadą ištinka lengvas kulinarinis infarktas, o akys iššoka iš orbitų. Kainos surašytos tokiais skaičiais, tarsi cepelinai būtų gaminami iš rankomis ir ypatingų, ekologiškų bulvių, kurias į Lietuvą asmeniškai atskraidina Monako princas, o mėsos įdaras – iš elitinių jautienos veislių, kurios prieš mirtį lankė SPA procedūras ir klausėsi Mocarto muzikos. Bet, kai pilvas groja maršą, Tadas užsisako tą porciją cepelinų ir stiklinę giros, tikisi, kad bent jau numalšins stresą. Kai padavėja atneša sąskaitą, jo rankos ima drebėti labiau nei nuo kaimyno Valdemaro griaudimo sukeltos bangos kotedže. Už tokią kainą rajono centre Tadas nusipirktų trijų patiekalų vakarienę kavinukėje, tiek kurorte kainuoja cepelinų porcija. Giros kaina tokia, kad prisipiltų pusę degalų bako, o už papildomą grietinės šaukštą užeiga pareikalavo sumos, už kurią galima būtų nusipirkti dešimt pieno litrų.
Tadas pažvelgė į kaimyninius staliukus – aplink sėdintys poilsiautojai maistą kramtė su tokia rimtimi ir liūdesiu veiduose, tarsi valgytų paskutinę vakarienę prieš pasaulio pabaigą. Kiekvienas šaltibarščių šaukštas buvo nuryjamas su giliu atodūsiu, skaičiuojant, kiek eurų ką tik dingo skrandyje. Tadas suprato, kad Palangoje maistas skirtas ne alkiui malšinti, o asmeniniam bankrotui paspartinti. Palikęs pusę savo atostogų biudžeto, jis skrandyje pajuto akmeninį sunkumą, o piniginėje – aimanuojančią tuštumą.

Būtent šio finansinio ir kulinarinio šoko įkarštyje, kai Tadas jau buvo pasiruošęs lėtai šliaužti namo, jį pažįstamas Bolius, pasirodo jis kas metai čia atsibaladoja, nusitempė į populiariausią naktinį klubą. Viduje tvyrojo tokia pirtis, kad ant lubų jau kaupėsi kondensatas iš šimtų šokančių poilsiautojų prakaito – tikras tropinis lietus biro tiesiai ant galvos. Šviesos efektai žibėjo agresyviai ir chaotiškai, jog Tadas pasijuto kaip suvirintojo mokinys, pametęs apsauginę kaukę pirmąją darbo dieną. Muzikos bosų dažniai kalė į momenį, daužėsi į krūtinę. Atrodė, kad vaikino širdis plaka ne savo ritmu, o pagal „didžėjaus“, kuris akivaizdžiai piktnaudžiavo energetiniais gėrimais, diktuojamą tempą.
Nusprendę, kad reikia skubiai sudrėkinti gerklę po sūraus cepelinų padažo, draugai pamėgino prasibrauti prie baro. Tai buvo dar viena jų strateginė klaida. Norint užsisakyti gėrimą, reikėjo panaudoti alkūnes, kelius ir amerikietiško regbio žaidėjo taktiką. Kai jie pagaliau, praradę kelias marškinių sagas, pasiekė barmeną ir pamatę tauriųjų gėrimų kainas, suglumo. Cepelinų brangumas buvo tik lengva, vaikiška įžanga. Paprastas vanduo čia kainavo tiek, kiek pusė jo mėnesio komunalinių mokesčių. Jam pasirodė, kad į sąskaitą barmenas netyčia įskaičiavo ir dalį klubo nekilnojamojo turto ar bent jau aparatūros amortizacijos kaštus.

Šokių aikštelėje linksmybė virė pilnu tempu. Dabar jau dviese jie stebėjo šį zoologijos sodą iš šono. Čia judėjo patys įvairiausi personažai: Šventoji trejybė iš trijų vyrukų vienodais polo marškinėliais, kurie sinchroniškai, lyg robotai gamykloje, kilnojo dešinę ranką. Vietinė „gulbė“ su dešimties centimetrų kulniukais, kuri kas antrą žingsnį rizikavo patirti atvirą kulkšnies lūžį ir baigti atostogas Klaipėdos ligoninėje. Šokių aikštelės lyderis dėdė Antanas su trumpomis rankovėmis, atliko tokius judesius, kad priminė žmogų, kurį vienu metu puola piktų širšių lizdas ir krečia du šimtai dvidešimt voltų elektros srovė.

Apie pusę trijų nakties šokių aikštelės viduryje prasidėjo tikroji drama. Du vietiniai alfa patinai, padauginę brangiųjų gėrimų, nepasidalino teritorijos. Konfliktas prasidėjo nuo klasikinio, intelektualaus klausimo: „Ko čia žiūri? Žuvų nematęs?“ Po sekundės ore jau skraidė stiklinės, o apsaugos darbuotojai, atrodantys kaip sunkiasvoriai imtynininkai, skubėjo raminti aistrų, brovėsi link jų kaip tankai, mindė visus aplinkui. Minia ėmė stumdytis lyg per „Maxima“ prekių išpardavimą. Tadas nė nepajuto, kai jį nubloškė tiesiai prie išėjimo durų.

Po bemiegės nakties, praleistos klausantis kaimyno Valdemaro blerbiančių vidaus organų vargonų, Tadas septintą ryto nusprendė – laikas evakuotis. Tačiau Palanga taip lengvai savo aukų nepaleidžia. Vos tik jis priėjo prie savo automobilio, užkišto kotedžo kieme tarp septynių kitų transporto priemonių, jo laukė staigmena. Ant priekinio stiklo ryškiai švietė neoninis baudos kvitas už neva neteisingą parkavimą. Pasirodo, jo automobilio kairysis ratas dviem milimetrais užlipo ant „žaliosios zonos“, kuri styrojo išdegusios, smėlėtos žolės pavidalu.

Bandymas rasti kotedžo šeimininkę Editą ir atsiimti dalį užmokesčio, kaip kompensaciją už triukšmą, buvo atskiras epas. Edita, atsiliepė telefonu ir nepatenkinta pareiškė, kad jokių „grąžinimų nebus, nes triukšmas už sienos yra natūralus kurorto procesas – gražios kaimynystės šiluma“.
Kasydamasis nudegusį užpakalį, kurį padėjus ant automobilio sėdynės, perštėjo, Tadas pajudėjo link autostrados. Bet ir čia jo laukė paskutinis Palangos „patepimas“ – išvažiavimo spūstis. Kretingos gatvėje visi bėgliai stovėjo vienoje eilėje. Automobiliai judėjo po du centimetrus per penkiolika minučių. Šalia Tado stovinčiame „BMW“ garsiai leido tą pačią techno muziką, o kitame automobilyje sėdintis vaikas kaišiojo pro langą Tado pusėn špygas.

Kai po trijų valandų Tadas pagaliau pamatė ženklą „Klaipėda – Kaunas“, jis pasijuto kaip laisvę atgavęs įkaitas. Ausyse vis dar spengė, piniginėje švilpavo vėjai, o sėdynė degino odą, bet jis šypsojosi. Tadas puikiai žinojo – kitais metais jis tikrai vėl sugrįš, nes niekas taip gerai negydo nuo iliuzijų, kaip mūsų Palanga – lietuviškas pajūris!