Likvidacija

Būna pasaulyje stichinių nelaimių: potvyniai, uraganai, ugnikalnių išsiveržimai. Ir būna Apolonija. Pastaroji, tiesą sakant, yra pati pavojingiausia, nes pasirodo be jokio sinoptikų įspėjimo ir veikia daug klastingiau už paprastą cunamį.

Dvejus metus aš mėgavausi ramia, civilizuota būtimi. Kvepėjau laisve, gėriau kavą be baimės ir naiviai tikėjau, kad mano asmeninės erdvės eksploatacijos era baigėsi. Ir štai – skambutis. Ekrane mirksi tas prakeiktas vardas. Širdis nusirito kažkur po grindimis, bet ranka, valdoma to unikalaus, genetiškai koduoto durnumo, pati paspaudė „atsiliepti“.

– Brangioji! – kitame gale pasigirsta saldus balselis, kuris iškart garantuoja mažiausiai trijų dienų migreną. – Ar galiu užbėgti pas tave minutėlei?.

Ir čia jau pasireiškė mano firminis talentas – visiškas nesugebėjimas pasakyti „ne“. Vietoj to, kad jis skubiai suvaidintų infarktą, sudegintų mano pačios namus ar bent jau sumeluotų apie staigią kelionę į rajono centrą, mano burna savarankiškai išspjauna: „Na, gerai, užeik...“

Po dešimties minučių ji jau sėdėjo mano virtuvėje. Apolonija turi vieną baisų įprotį – ji niekada nepuola iškart. Ji nesiplėšo, nepasakoja anekdotų. Ne, ji atsisėda, nutyla ir stebi tave kaip gerai įmitusi gyvatė. Tas jos meduotas žvilgsnis: galva šiek tiek pakreipta, lūpos suspaustos į siaurą liniją, o akys skvarbiai seka kiekvieną tavo judesį, iššniukštinėja kiekvieną namų kertę. Tu pili vandenį į virdulį, o stuburu bėga šiurpas, nes žinai – ji tave matuoja. Žiūri, kurioje vietoje tavo gynyba silpniausia, kad galėtų suleisti nuodus. Sėdi visiškai nejudėdama, tik hipnotizuoja tave tuo savo tyliu, šaltakraujišku laukimu. Nežinia, kada kirs. Bet kad kirs – garantuota.

Ir, žinoma, kirtis buvo staigus bei profesionalus. Kavos puodelis net nespėjo sušilti, kai Apolonija, neišleisdama jokio garso, iš rankinės ištraukė ir ant stalo tėškė storą, taukuotą rankraštį.

– Žinai, noriu išsileisti knygą, – burkuoja ji. – Genialus romanas apie dvasinį moters nubudimą tarp runkelių vagų. Bet leidykla, įsivaizduoji, nori maketo. Tu juk moki, tau čia penkios minutės reikalų. Formatą parink, puslapius sunumeruok, viršelį nupiešk... Na, kad atrodytų prestižiška.

Aš puikiai suprantu, kad visas tas triūsas bus nemokamas, juk mes draugės. Tad, dar nespėjus suvirškinti šio dvasinio nubudimo tarp daržovių, ant viršaus nusileidžia pluoštas lapų, prirašytų kažkokių kreivų hieroglifų.

– Ir čia dar ne viskas, – Apolonija vėl sugrįžo į savo gąsdinančią, nejudrią pozą, hipnotizuodama mane akimis. – Čia mano dainų ciklas. Sukurk natas. Melodiją tokią... gilią, dramatišką, kad virpintų klausytojų širdis. Tu gi baigei muzikos mokyklą, tad tau čia bus tik vienas juokas.

Aš giliai įkvėpiau, sukaupiau visus savo stuburo likučius ir tariau:

– Apolonija, aš tikrai neturiu laiko. Mano pačios darbai dega, o čia derybos, maketavimas, natų rašymas... Tai užtrunka savaites.

Toji gyvatė nė nesumirksėjo. Jos žvilgsnis akimirksniu persimainė į gilų, gedulingą liūdesį, o lūpų kampučiai nusileido žemyn. Prasidėjo aukščiausio lygio emocinis smurtas.

– Va kaip... – tyliai, su dramatišku atodūsiu ištarė ji. – O aš maniau, kad tu mano draugė. Žinai, kai tau reikėjo pagalbos persikraustant prieš penkerius metus, aš juk palaikiau duris, kol tu nešei spintą. O dabar, kai man iškilo sunkumai, kai sprendžiasi mano, kaip menininkės, likimas, tu atsuki man nugarą? Na taip, žinoma... Visi talentingi žmonės pasaulyje yra vieniši. Aš tiesiog tikėjausi, kad tu nebūsi tokia abejinga kaip kiti. Bet matyt, apsirikau. Atleisk, kad sutrukdžiau tavo brangų laiką savo niekingais niekais.

Ji pradėjo lėtai, demonstratyviai dėti lapus atgal į rankinę, žiūrėdama į mane taip, tarsi aš būčiau ką tik nuskandinusi mažų kačiukų vadą. Mano kaltės jausmas, išaugintas geriausių lietuviškų tradicijų, akimirksniu prabudo ir pradėjo graužti kepenis. Aš vėl palūžau.

– Na gerai, gerai... Palik. Padarysiu.

Ir padariau. Trys savaitės bemiegių naktų. Kompiuterio ekranas silpnino mano akis, kol dėliojau tas jos „runkelių“ paraštes. Mano pirštai atbuko nuo pianino klavišų, kol aš jos padrikiems tekstams apie egzistencinį skausmą klijavau dramatiškas džiazo harmonijas. Sukūriau idealų maketą, parašiau profesionalias natas. Atidaviau viską, tikėdamasi bent jau nuoširdaus „ačiū“.

Ir tada atėjo kulminacija – oficialus knygos ir dainų ciklo pristatymas kultūros namuose. Sėdžiu salėje, apsalusi pasididžiavimu, kad padėjau žmogui. Apolonija stovi scenoje, pasipuošusi bohemišku šaliu, puoštis ji visada mokėjo, prožektorių šviesoje.

– Ši knyga, – giliu, dramatišku balsu į mikrofoną taria Apolonija, – pareikalavo iš manęs nežmoniškų pastangų. Kiekvieną šio maketo liniją, kiekvieną šrifto linkį aš išnešiojau savo širdyje. O muzika... – ji pridėjo ranką prie krūtinės, – muzika gimė mano pačios bemiegių naktų kančiose. Aš pati naktimis prie pianino liejau ašaras, kol atradau šias melodijas, kurios dabar virpina jūsų sielas. Viskas – nuo pirmo žodžio iki paskutinio akordo – yra mano pastangų vaisius.

Salė sprogsta aplodismentais. Apolonija maudosi šlovėje, o aš sėdžiu paskutinėje eilėje, atvipusiu žandikauliu, ir jaučiu, kaip manyje nubunda ne moteris tarp runkelių, o noras atlikti kriminalinį nusikaltimą. Mano darbas, mano naktys, mano sveikata – viskas tapo „jos grynojo talento vaisiumi“. Mano pavardės nebuvo net mažiausiame puslapio kamputyje.

Štai tada aš pagaliau supratau. Tai nebuvo draugystė. Tai buvo parazitizmas.

Nelaukiau renginio pabaigos. Atsistojau, grįžau namo, išgėriau raminančios arbatos ir tiesiog laukiau. Žinojau, kad gyvatė atšliauš sėkmės patvirtinimo. Ir tikrai – po valandos pasigirdo skambutis į duris.

Atidarau. Ant slenksčio stovi švytinti Apolonija, vis dar su tuo pačiu dramatišku šaliu, nešina glėbiu gėlių, kurias jai ką tik įteikė gerbėjai. Jos akys, lyg aštrios adatos, susmigo į mane, o veide pasirodė ta pati šypsenėlė.

– Na, brangioji, girdėjai, kaip jie plojo? – sučiulbėjo lyg lakštingala kur kumelius pjauna, jau keldama koją per mano slenkstį. – Žinai, pagalvojau, dabar reikia skubiai ruošti antrąjį tomą, kol publika karšta. Šįkart parašiau poemą apie agurkų ravėjimą, tavo maketavimo programai bus pats tas...

Aš nerėkiau, neišsiliejau, nepasakiau jai nė vieno blogo žodžio. Tiesiog pažiūrėjau jai tiesiai į tas veidmainiškas akis, žengiau žingsnį atgal, sugriebiau durų rankeną ir iš visos jėgos jas trenkiau. Bam!

Užtrenktos durys sugrojo pačią gražiausią melodiją, kokią tik esu girdėjusi savo gyvenime. Spyna trakštelėjo, o koridoriuje liko stovėti genialioji menininkė, jos agurkai ir jos gėlės. Nemokamos darbo jėgos fabrikas oficialiai bankrutavo, o likvidavimo procesas baigėsi tiesiai prieš jos nosį.

[žemaitukė. 2026-09-01 05:23:24]