Legenda apie Baltąjį paukštį

Dar ne taip seniai, tačiau jau ne gamta, o žmonės valdė žemę, netoli Zizdros upelio, mažame, nuostabiame, senoviniame kaime atostogavo šlovingas jaunuolis Karolis. Iš pat pirmos dienos jis pasinėrė į nuotykių jūrą: nuo ryto iki vakaro vaikščiojo basas, susikrovęs kuprinę traukdavo tyrinėti apylinkės miškų arba surinkęs didžiulę lauko gėlių puokštę dovanodavo mamai. O kur dar maudynės upėje, laiškai draugams, eilėraščių kūrimas arba nutapytas paveikslas.

Vieną dieną, kai sodo tankynėje jaunuolis pjovė žolę, jis susidūrė su nematoma, galinga jėga ir prieš ją suklupo. Ši paslaptinga jėga kaip strėlė pakirto jaunuolį... Išsigandę bendražygiai, giminės, draugai, pažįstami beviltiškai verkė, tačiau...

Labiausiai išgyveno jaunuolio mama, kuri ne tik verkė, laužė sau rankas, balsu šaukė iš nevilties, kol jos balsas pasiekė dangų, bet apie tai vėliau.

Praėjus kuriam laikui, vakaro prieblandoje – lyg prie pastogės, lyg iš sienos, lyg už sienos – mama išgirdo labai paslaptingą ir dar niekada negirdėtą garsą. Nustebusi ir susirūpinusi ji priėjo prie lango, durų ir nakties tamsoje klausėsi šio garso, kuris nors ir buvo gerai girdimas, tačiau nebuvo galima suprasti, iš kur jis sklido. Garsas plito iš visur ir panašesnis buvo į aimaną, balandžio burkavimą, bet jokiu būdu jo nebuvo galima priskirti konkrečiam gyvūnui, paukščiui arba kokiam nors gyvam padarui. Tai kėlė nerimą.

Nežinodama, kaip apsiraminti, mama balsu pradėjo skaityti pačios rašytus eilėraščius... Iki šiol negirdėtas, paslaptingas garsas nutilo. Perskaičius du eilėraščius ir nustojus tai daryti, mįslingas garsas lyg koks prašymas ir vėl atsirado, todėl reikėjo tęsti skaitymą. Tačiau, praėjus dviem valandoms, pasigirdo garsas, panašus į paukščio sparnų plazdėjimą.

Tą vakarą iki tol negirdėto garso skleidėjas ir skaitomų eilių klausytojas nebegrįžo.

Praėjus kelioms dienoms, vieną vakarą jaunuolio mama ir vėl išgirdo prieš tai jau girdėtą garsą. Ji nebeieškojo, iš kur visa tai sklinda, o paprasčiausiai pradėjo skaityti eiles. Garsas ir vėl nutilo, ir, po kiek laiko pasigirdus paukščio sparnų plazdėjimui, mama nustojo skaityti. Trečiąjį vakarą, jau baigus skaityti eilėraščius, mama ne tik išgirdo garsą, panašų į paukščio sparnų plazdėjimą, bet ir prieblandoje kaip per rūką pamatė šiuos paslaptingus garsus leidžiantį padarą, panašų į paukštį. Nors prieblandoje buvo sunku įžiūrėti, bet šis padaras buvo panašus į baltą paukštį. Lyg pamojavęs sparnais jis nuskrido.

Kitą naktį mama susapnavo tokį sapną: į erdvią jų namų svetainę atskrido Baltasis paukštis ir nutūpė ant fotelio atlošo. Jis nebuvo baikštus, todėl jį buvo galima ne tik įžiūrėti, bet ir apžiūrėti. Tokio gražumo paukščio mama dar nebuvo mačiusi. Jis buvo šiek tiek didesnis negu balandis, sniego baltumo plunksnomis, kurios vietomis blizgėjo lyg padengtos šerkšnu ir turėjo sidabrinių karoliukų raštą. Svečias žiūrėjo į ją, o ji žiūrėjo į svečią.

Vienu metu Baltasis paukštis prakalbo žmogaus balsu: „Eilėraščiai be skaitytojų, klausytojų – lyg paukštis be sparnų. Nors tai nedidelė žodžių dalis iš lietuvių kalbos žodyno, bet tai džiaugsmas, skausmas, nuostabos srautas... Aplink mus yra nemažai rašančių eilėraščius, prozą, bet jie neturi sparnų... Padėkime juos išauginti...“

Po šių žodžių mama staiga prabudo ir tą naktį užmigti jau nebegalėjo. Nors labai gailėjosi, kad prabudo nespėjusi nieko paklausti, tačiau jį suprato viena, kad Baltojo paukščio skleistas paslaptingas garsas, jo pasirodymas sapne turbūt yra paslaptingos jėgos pakirsto sūnaus šauksmas.

Ausyse jai skambėjo Baltojo paukščio pasakyti žodžiai: „Aplink mus yra nemažai rašančių eilėraščius, prozą, bet jie neturi sparnų. Padėkime juos išauginti...“ Ką gi šie keli pasakyti žodžiai reiškia? O gal Baltasis paukštis nori girdėti ne tik mane, bet ir daugiau literatūrinių skaitymų?

Tą vasarą sodyboje, kuri kartu buvo ir šlovingojo jaunuolio Karolio gimtinė, buvo suorganizuoti pirmieji literatūriniai skaitymai ,,Po skambančiu medžiu“. Pasibaigus skaitymams ir atėjus vakaro prieblandai, Baltasis paukštis grįžo, ir mama išgirdo dar negirdėtus džiugesio garsus.

...Jau daug metų Baltasis paukštis su literatūriniu fondu ,,Baltasis balandis“16 skraido po visą Lietuvą ir augina literatams sparnus.

[2024]