Lašiniai ant laktos

Senasis Vaclovas visada sakydavo, kad pati didžiausia kaimo nelaimė yra ne sausra ir ne pavasarinės šalnos, o bobiškas pavydas. Kai jo kaimynė, trečios eilės pusseserė Apolonija, nusipirko naują benzininę žoliapjovę, Vaclovo širdį pervėrė dieglys. Reikėjo atsako. Solidus vyras negalėjo nusileisti moteriai, kurios karvė pernai pavasarį ištrypė jo burokus.

Atsakas turėjo būti riebus, kvepiantis dūmu ir, svarbiausia, matomas.

Lapkričio pabaigoje Vaclovas paskerdė didįjį meitėlį. Sūdė, česnakais trynė, pipirais barstė, o galiausiai – išrūkė. Iš rūkyklos ištrauktos lašinių paltys buvo tokios sunkios, kad Vaclovas vos panešė. Oda – auksinė, blizganti, kvepianti alksnio malkomis. Tokį turtą slėpti rūsyje būtų buvusi baisi nuodėmė prieš kaimynę. Reikėjo, kad Apolonija tai pamatytų. Bet kaip? Svirno duris ji retai kada akimis gano, o ant tvoros gi nekabinsi – varnos irgi lesti nori.

Vakare, gurkšnodamas naminį alų, Vaclovas sukūrė genialų planą. Jo vištidė stovėjo tiesiai priešais Apolonijos virtuvės langą. Jos langelis buvo didelis, stiklinis ir visada švariai nuvalytas, kad dedeklės gautų daugiau šviesos.

Sutemus, kai raibosios jau miegojo, Vaclovas įsėlino į vištidę. Nešinas virve ir viena, pačia didžiausia lašinių paltimi. Užlipęs ant taburetės, jis perrišo lašinius ir pakabino juos tiesiai palubėje, pačiame centre – virš pagrindinės laktos, kur tupėdavo kiemo „generolas“ – gaidys – Pranius ir akylai sergėdavo savo devynetą žmonų. Lašiniai kabėjo idealiai: iš kaimynės pusės jie atrodė kaip didžiulis, dūminis mėnulis, šviečiantis pro lango stiklą. „Tegu pavydės, galvos, kad prisikaupė tiek gėrio, jog troboje nebetelpa“, – savimi patenkintas sukrizeno.

– Na, Apolonija, dabar žiūrėk ir ryk seiles, – sau po nosimi sumurmėjo Vaclovas ir užrakino duris.

Ryte Vaclovas atsikėlė vėliau nei įprastai. Specialiai. Kad leistų kaimynei pasikankinti tuo vaizdu. Užsiplikęs arbatos, jis priėjo prie lango, tikėjosi pro jį pamatyti, pažaliavusią iš pavydo, Apoloniją, stebinčią, kaip ir visada, pro užuolaidos plyšį jo kiemą.

Tačiau kiemą gaubė keista tyluma. Nebuvo girdėti net įprasto Prano kukariekavimo.

Vaclovas aplankė negera nuojautą. Užsimetęs „šimtasiūlę“, išskubėjo į kiemą, numynęs ristele iki vištidės, atlapojo duris. Vaizdas, kurį išvydo, privertė jį sustingti.

Lašiniai vis dar kabojo ant laktos. Tiksliau, tai, kas iš jų buvo likę. Per naktį devynetas vištų ir gaidys Pranas, vedami nenumaldomo smalsumo ir alkio, atliko tikrą kulinarinę egzekuciją. Jie suprato, kad tas kabantis daiktas – ne mėnulis, o minkštas, sūrus, česnakinis džiaugsmas. Vištos buvo taip persirijusios taukų, kad nebepajėgė nulipti nuo laktos. Jos tupėjo išpūstais gūžiais ir sunkiai kvėpavo, o gaidys jau net nežiūrėjo į Vaclovo pusę, tik gailiai karksėjo, buvo apsunkęs nuo cholesterolio pertekliaus.

Baisiausia buvo tai, kad už vištidės lango, prie pat tvoros, stovėjo kaimo liežuvautoja – Apolonija. Ji ryte ruošėsi pjauti žolę, kai užmatė vaizdą Vaclovo vištidėje, tad prapliupo kvatoti iki ašarų. Jis matė, kaip, pro šalį einančiai, Zosei – kitai paskalų nešiotojai rodė pirštu pirštu į vištidės langą. Tad ir toji neatsiliko, springo abi juokais.

– Vaclovai! – šaukė Apolonija per kiemą. – Žinojau, kad tavo vištos geresnės veislės už mano, bet kad jas lašiniais lesini, net tarybiniais laikais tokios „baikos“ negirdėjau! Lauksiu kiaušinių su spirgučiais!

Vaclovas pažiūrėjo į Praną, pažiūrėjo į apgraužtą lašinių likutį, tada į Apoloniją. Spjovė ant žemės, užtrenkė duris ir suprato: karas pralaimėtas, bet lašiniais ant laktos kaimo bobos dabar ilgai akis badys ir žvingaus kaip kumelės.