Kalėdų stebuklas

Įtūžęs gruodžio vėjas staugė tarp senamiesčio mūrų, žėrė praeiviams pluoštais į veidus snaiges. Senasis Tomas, jau trisdešimt metų valdęs nedidelę, dulkėtą laikrodžių taisyklą, sėdėjo prie darbastalio. Jis, per padidinamąjį stiklą, žvelgė į sugedusį mechanizmą, o aplinkui aidėjo šimtai skirtingų garsų: tik-tak, tik-tak. Kiekvienas laikrodis turėjo savo ritmą. Paties Tomo širdis jau seniai plakė vienodu, liūdnu ritmu. Nuo tada, kai prieš penkerius metus per pačias Kalėdas neteko mylimos žmonos, toji šventė jam tapo tiesiog dar viena tamsia žiemos diena.

Kai jis jau ruošėsi užverti duris ir užgesinti šviesą, buvo Kūčių vakaras, miestas skendėjo ryškių girliandų šviesoje, žmonės, su dovanų maišeliais, dėžutėmis, skubėjo į namus, sunkiai atsiduso. Staiga skambutis virš durų suvirpėjo. Į dirbtuvę įžengė maža mergaitė, buvo apsivilkusi per didele, padėvėta striuke, akyse žibėjo ašaros. Rankoje ji, tarsi didžiausią turtą, spaudė seną kišeninį laikrodį, kurio stiklas buvo įskilęs, o rodyklės nejudėjo.

– Prašau, pone, – virpančiu balsu tarė mergaitė. – Ar galėtumėte jį dabar pataisyti?

Tomas pažvelgė į laikrodį. Tai buvo pigus praėjusio amžiaus daiktas, kuris neturėjo vertės.

– Mergaite, – švelniai, bet tvirtai tarė Tomas. – Jau labai vėlu, aš užsidarau. Be to, tavo laikrodis per daug pažeistas. Jo pataisymas kainuos daugiau, nei jis šiandien yra vertas.

– Tai mano tėčio laikrodis, – mergaitė nubraukė ašarą. – Jis išvažiavo labai toli, kad uždirbtų mums pinigų. Sakė, kad grįš namo šiandien, dešimtą valandą Kūčių vakaro. Šis laikrodis – vienintelis daiktas, kurį jis man paliko. Jei neveiks, kaip aš žinosiu, kada bus dešimta valanda? Mano mama sakė, šį vakarą įvyks Kalėdų stebuklas...

Tomas pažvelgė mergaitei į akis, prisiminė savo vaikišką tikėjimą stebuklu, kurį taip seniai buvo palaidojęs po užmaršties dulkėmis.

– Kaip tavo vardas? – paklausė jis.
– Emilija, – atsakė mergaitė.
– Palik jį čia, Emilija. Grįžk pusę dešimtos. Aš pažiūrėsiu, ką galima padaryti.

Mergaitės veidas nušvito, ji padėkojo ir išbėgo.
Tomas, nuėmęs dangtelį, pamatė, kad mechanizmas smarkiai apgadintas, dantračiai sulūžę, spyruoklė trūkusi... Įprastai tokiam remontui reikėtų savaitės, bet jis negalėjo netesėti pažado, tad ėmė raustis po senas detalių atsargas. Jis ardė kitus laikrodžius, ieškojo tinkančių dantračių. Pirštai, kurie jau buvo nelabai paklusnūs, judėjo netikėtinu lankstumu ir tikslumu. Laikas bėgo nenumaldomai. Aštuonios vakaro... devynios vakaro... Tomas klijavo, šlifavo, derino... Kaktą pylė prakaitas, akys pavargo, bet jis juk negalėjo sustoti, žinojo, kad taiso ne tik laikrodį, taisė ir kažką sugedusio savyje.

Lygiai pusę dešimtos, Tomas įdėjo paskutinį detalę ir atsargiai pasuko prisukimo raktelį. Tik... tik... tik... Laikrodis atgijo. Jo širdis vėl plakė. Tomas nuvalė suskilusį stiklą, neturėjo kuo jo pakeisti, bet, kad ir p[o suskilusiu, rodyklės judėjo į priekį.

Skambutis. Pirma įbėgo Emilija, o paskui ją, susirūpinusi jos motina.

– Ar pavyko? – į jį įsmigo dvi įdėmios, mėlynos akys.

Tomas ištiesė jai laikrodį. Mergaitės veidą nutvieskė tokia angeliška šypsena, kokią Tomas, jau seniai, bebuvo matęs.

– Kiek mes jums skolingos? – nedrąsiai paklausė moteris.

– Nieko, – nusišypsojo Tomas. – Šio laikrodžio remontą jau apmokėjo Kalėdų dvasia.

Miesto rotušės laikrodis išmušė dešimt kartų, kai už taisyklos lango sustojo automobilis. Iš jo išlipo vyras su dideliu krepšiu. Emilija pažvelgė pro langą ir sušuko: „Tėtė!“ Ji išskubėjo pro duris.
Tomas regėjo, kaip gatvėje krito didelės, purios sniegulės, o trys žmonės tvirtai apsikabino. Vyras paėmė Emiliją ant rankų, o ši jam rodė, prikeltą gyvenimui, laikrodį.

Meistras žiūrėjo į juos, į laimingus, o akyse tvenkėsi ašaros, jos buvo ne liūdesio, džiaugsmo. Šypsojosi. Ne pataisytas laikrodis, jo širdis, kadaise virtusi į ledą, dabar buvo kupina tikro Kalėdų stebuklo...