TOP meniu » Pradþia » Sielai »» Skaitiniai

Guliu sau ant perbalusio Palangos smëliuko. Iðtiesusi grieðnà kûnà ant graþiai bangà plakanèios jûros motinëlës laisvojo kranto. Noriu pajusti sûrø vëjo barzdos kutenimà… O èia, tik þiûrëk, jau koks velnias, pasiëmæs rankon kliuksinèio butelaitá, kad suteliûskuoj man paèioj panosëj, kad uþsmardin smardþiu birzgalu orà. Tyèia, matyt, specialiai taip daro. Irgi mat poilsiautojai atsirado! Nervø kirminas tik paðoka, tik paðiauðia keterà.

Na, o jau paplûdimio mergiotës – plikom bambom, plikom bambom… O jau koketës kokios – tiesiog nuogais „ciciais“, kad tik leistina bûtø, tabaluotø prieð tuos vyrukus, ðniûrelius bikiniø pajuosmeniu pasiriðæ. Net suabejoju: „Moterø èia ar bendras tas pliaþas? Gal ne ten esu pataikiusi?“

„Tik imkit mane ir vartokit“ – devizas, matyt, jø vienintelis narstos pasàmonëj, braidþioja vingius smegenø. O jau kad atkið tuos savo „graþumynus“, kad iðsirangys lyg kokios vestuvinës gyvatës – spjauk tolyn, Grasilda, neatsigræþdama. Ir lyg tyèia – po pat mano nosimi viskà daro. Lyg èia man bûtø labai ádomu. Pati juk to gero turiu apsèiai. Dievulis nieko gi nepagailëjo – davë, kad net dribtelëjo. Nealkstu að tø gracingø matmenø. Truèytis visokiom uþsieninëm dietom nereikia. Peristaltika dirba lyg pasiutusi. Pati vëjuoja, pati iðmeta lauk, kas dar nereikalingo kûne uþsibuvæ.

Visai pagadino nuotaikà. Nebeaprëpia mano jautri uoslë tø jø kremø, losjonø ir visokio kitokio truto. Ale ir gracingos raganos! Turi racijos viliokiø menui. Tik vikst dviskilèiais uþpakaliukais, drikst pripûstais „rieðutëliais“… Vyrø akys, lyg kokiø senø kipðø vilyèios, ir susmaigsto tuos jø putnius apvalumus – neiðpeðtum në su replëm. Lapnoja bernai paskui lyg kokie skalikai, pasispardydami, dar ir paþvygaudami, seilëjasi komplimentais.

Na, tos panos bût dar kaip ir nieko, bet bjauriausias vaizdelis man yra tai, kad kokiø septyniasdeðimties meteliø „jaunuoliai“ liumpsi paskui, paûdres savo vos bepavilkdami, zulinas lyg kokie ámitæ kuiliai aplink jaunas, á dukras jiems tetinkanèias.

Ardo, baisiai ardo mano moralæ ir dorà þvilgsná tas jø baisus gaðlumas. Uþstoja fasadais net sklandanèias padangëj þuvëdras. Norisi tik pasikelti ir taip taikliai spirti jiems, dar ir kuo skaudþiau, á kauliukà. Net ðirdis apsàla toká manevrà surentus vaizduotei: „Sudorot lyg ðiltà vilnà tokius kavalierius bûtø – oho! – koks smagumëlis. Juk rupkës – pavojingi motinø dukroms tie ðlamantys litø maiðai.“

Na, ir kokio bieso dabar èia duotis ma po panosim su tom „pûslëm“? Gulëtø sau tykiai ir svajotø apie tuos „dangiðkus migdolus“. Greit juk ir skinti teks pilna sauja. Bet ne, grabinëja þvilgsniais, pajuntu net ðaltukà, ir mano tuos devyniasdeðimt–ðeðiasdeðimt–devyniasdeðimt kauburëlius. Galiu pasididþiuoti – mano matmenys irgi juk padorûs. Neturëjau ko gëdytis per visà gyvenimëlá, varvino seilæ kaimo bernai, laiþësi lyg morciniai katinai valerijono kvapà uþuodæ. Ir dabar kelios poros akiø, regiu veidrodëlyje, èiupinëja lyg Veneros marmuriná stotà, nugarà masaþuoja þvilgsniais. Juk guliu… Nugara – skautës, priekis – pensininkës. Bet priekio jie neregi – nerodau. Atbulinë eiga. Lyg kokie rujojantys vilkolakiai ðalia jau bûriuojasi. Ir vis dar gretos tankyn eina. Pagalvoju kerðtingai: reiktø jums gal jau ir veidelá atsukti? Pritûptumët net ið to dþiaugsmo – rukðlë ant rukðlës. Pana devyniasdeðimt meteliø, bet dar vainikuota pasirodyèiau. Ale kam að èia varginsiuos – guliu toliau ant pilvo. Dar infarktà koks gaus, bëdos bus. Reikës dirbtiná kvëpavimà burna burnon daryt – apsivemsiu, – ir taip oro, lyg karpiui ant kranto iðmestam, juk trûksta. Suprantu, kad doro poilsio gali, babut, jau kaip ir nesitikëti tokioje „malonioje“ draugëje.

„Jûra, þydroji jûra… dëkui Dievui – niekas tau nepakenkia. Net ir tø poilsiautojø sisiuko pilna bûdama – banguoji ir dar banguosi sau ðimtmeèius gal, mane pragyvensi…“ – uþplûsta melancholiðkai lyriðkos mintys, nukreipia á poetinæ gravitacijà nervo kirminà. Supuosi sau lyg koks luotelis, nesvarbu, kad metø kandþiø iðvarpytas, ant putotos bangos. Juk taip lauktos ir iðsvajotos atostogos – kirba paðonëj. Na, bet juk ir að nesu kokia ten „geleþinë ledi“ – ramybës trokðta kiaulidþiø kvapu persisunkusi siela. Iðtisus metus aðtrus þviegimas aplink ir verdamo jovalo smarvë juk alina þmogø. Darbas ir tik kruvinas darbas. Kà kaimo þmogus gero per tuos metus ir matai? Taip lauktø atostogø idilijos – ðiukðtu! – negalima gi vienu mostu sudauþyti. Lyg smailaus peilio aðmenys sulenda tokia baisi atgaila sielon, kad nebeiðtveriu – aðara blizge ant skruosto ir prikepa: „Laimë baisinga – iðsvajotos jûros ir joduotos saulës buèiuojama, Grasilda, esi“, – uþverda galvoje minèiø sirupas.

„Pasaulio pabaiga!“ – suinkðèia lyg ðunytis nuo gauto smûgio fantazijø buveinë. Þieþirbos pasklinda plaèiu spektru aplink, akyse – harmoningai skleidþiasi ávairiaspalviai ratilai. Spëju pamatyti tarp jø tik kaþkokio jauno meitëlio iðsiviepusá snuká – sàmonë iðeina, na, kuriam laikui, vietoj manæs – Grasildos Bezdanskienës, atostogø.

Kai atitokusi, svyrinëdama lyg rudens paliegusi muselë keliuosi nuo smëlio – aplinkui jau tásta paskutinës vakaro þaros. Tylu lyg kokiam kape. Në tuðèios dvasios. Negana to, dar pasigendu ir savo atsineðtø daiktø. Kà jau kalbëti apie rankinukà ir jo turiná, kai net sijono ir bliuzës nebër.

„Dieve, Dieve… ir kodël tu mane taip apleidai?“ – uþrypuoja lyg gaigalo nustekenta antis ðirdis. Aðaros teka lyg ið prakiurusio èiaupo. „Kaip dabar pareiti per visà Palangà pusplikei?“ – jau kûkèioju visu balsu. Karèia tulþim apsipila esamasis laikas. „Tai durnë! Ir kokio bieso að èia broviausi? Ko dëjau tokius pinigus? Bûèiau sau gulëjusi prie gimtos kûdros, varlës kvarktø sau: kuontryyy... kuontryyy... tumbalalaikes – vargo bûèiau sau nemaèiusi. Dar ir þiemai litas kitas bûtø likæs. Gerai, kad ne visus pinigus èia atsineðiau“, – nusmelkia ðviesesnë mintis pajûrio dangø.

„O kokio velnio dabar ir á tuos poilsio namus beiti?“ Randu ðiokià tokià iðeitá: „Gráðiu rytoj, kai visi po gatves lakstys vël pusplikiai.“ Malonumas uþlieja krûtinës làstà. Kloju po nugara kaþkieno paliktà gerà ðmotà popieriaus, prisidengiu kitu ir... bangpûèiui papûtus á visas slaptas kûno vietikes, kas prieð saulæ kepinasi, að – mënulio glëbyje vartausi.

Tokia ramybë tyvuliuoja aplink, kad nepajuntu, kaip uþtriûbiju ant viso paplûdimio… Taip prasideda tikrosios garbingos Grasildos Bezdanskienës atostogos.