Grasildos kurortai

Guliu sau ant perbalusio Palangos smėliuko. Ištiesusi griešną kūną ant gražiai bangą plakančios jūros motinėlės laisvojo kranto. Noriu pajusti sūrų vėjo barzdos kutenimą… O čia, tik žiūrėk, jau koks velnias, pasiėmęs rankon kliuksinčio butelaitį, kad suteliūskuoj man pačioj panosėj, kad užsmardin smardžiu birzgalu orą. Tyčia, matyt, specialiai taip daro. Irgi mat poilsiautojai atsirado! Nervų kirminas tik pašoka, tik pašiaušia keterą.

Na, o jau paplūdimio mergiotės – plikom bambom, plikom bambom… O jau koketės kokios – tiesiog nuogais „ciciais“, kad tik leistina būtų, tabaluotų prieš tuos vyrukus, šniūrelius bikinių pajuosmeniu pasirišę. Net suabejoju: „Moterų čia ar bendras tas pliažas? Gal ne ten esu pataikiusi?“

„Tik imkit mane ir vartokit“ – devizas, matyt, jų vienintelis narstos pasąmonėj, braidžioja vingius smegenų. O jau kad atkiš tuos savo „gražumynus“, kad išsirangys lyg kokios vestuvinės gyvatės – spjauk tolyn, Grasilda, neatsigręždama. Ir lyg tyčia – po pat mano nosimi viską daro. Lyg čia man būtų labai įdomu. Pati juk to gero turiu apsčiai. Dievulis nieko gi nepagailėjo – davė, kad net dribtelėjo. Nealkstu aš tų gracingų matmenų. Tručytis visokiom užsieninėm dietom nereikia. Peristaltika dirba lyg pasiutusi. Pati vėjuoja, pati išmeta lauk, kas dar nereikalingo kūne užsibuvę.

Visai pagadino nuotaiką. Nebeaprėpia mano jautri uoslė tų jų kremų, losjonų ir visokio kitokio truto. Ale ir gracingos raganos! Turi racijos viliokių menui. Tik vikst dviskilčiais užpakaliukais, drikst pripūstais „riešutėliais“… Vyrų akys, lyg kokių senų kipšų vilyčios, ir susmaigsto tuos jų putnius apvalumus – neišpeštum nė su replėm. Lapnoja bernai paskui lyg kokie skalikai, pasispardydami, dar ir pažvygaudami, seilėjasi komplimentais.

Na, tos panos būt dar kaip ir nieko, bet bjauriausias vaizdelis man yra tai, kad kokių septyniasdešimties metelių „jaunuoliai“ liumpsi paskui, paūdres savo vos bepavilkdami, zulinas lyg kokie įmitę kuiliai aplink jaunas, į dukras jiems tetinkančias.

Ardo, baisiai ardo mano moralę ir dorą žvilgsnį tas jų baisus gašlumas. Užstoja fasadais net sklandančias padangėj žuvėdras. Norisi tik pasikelti ir taip taikliai spirti jiems, dar ir kuo skaudžiau, į kauliuką. Net širdis apsąla tokį manevrą surentus vaizduotei: „Sudorot lyg šiltą vilną tokius kavalierius būtų – oho! – koks smagumėlis. Juk rupkės – pavojingi motinų dukroms tie šlamantys litų maišai.“

Na, ir kokio bieso dabar čia duotis ma po panosim su tom „pūslėm“? Gulėtų sau tykiai ir svajotų apie tuos „dangiškus migdolus“. Greit juk ir skinti teks pilna sauja. Bet ne, grabinėja žvilgsniais, pajuntu net šaltuką, ir mano tuos devyniasdešimt–šešiasdešimt–devyniasdešimt kauburėlius. Galiu pasididžiuoti – mano matmenys irgi juk padorūs. Neturėjau ko gėdytis per visą gyvenimėlį, varvino seilę kaimo bernai, laižėsi lyg morciniai katinai valerijono kvapą užuodę. Ir dabar kelios poros akių, regiu veidrodėlyje, čiupinėja lyg Veneros marmurinį stotą, nugarą masažuoja žvilgsniais. Juk guliu… Nugara – skautės, priekis – pensininkės. Bet priekio jie neregi – nerodau. Atbulinė eiga. Lyg kokie rujojantys vilkolakiai šalia jau būriuojasi. Ir vis dar gretos tankyn eina. Pagalvoju kerštingai: reiktų jums gal jau ir veidelį atsukti? Pritūptumėt net iš to džiaugsmo – rukšlė ant rukšlės. Pana devyniasdešimt metelių, bet dar vainikuota pasirodyčiau. Ale kam aš čia varginsiuos – guliu toliau ant pilvo. Dar infarktą koks gaus, bėdos bus. Reikės dirbtinį kvėpavimą burna burnon daryt – apsivemsiu, – ir taip oro, lyg karpiui ant kranto išmestam, juk trūksta. Suprantu, kad doro poilsio gali, babut, jau kaip ir nesitikėti tokioje „malonioje“ draugėje.

„Jūra, žydroji jūra… dėkui Dievui – niekas tau nepakenkia. Net ir tų poilsiautojų sisiuko pilna būdama – banguoji ir dar banguosi sau šimtmečius gal, mane pragyvensi…“ – užplūsta melancholiškai lyriškos mintys, nukreipia į poetinę gravitaciją nervo kirminą. Supuosi sau lyg koks luotelis, nesvarbu, kad metų kandžių išvarpytas, ant putotos bangos. Juk taip lauktos ir išsvajotos atostogos – kirba pašonėj. Na, bet juk ir aš nesu kokia ten „geležinė ledi“ – ramybės trokšta kiaulidžių kvapu persisunkusi siela. Ištisus metus aštrus žviegimas aplink ir verdamo jovalo smarvė juk alina žmogų. Darbas ir tik kruvinas darbas. Ką kaimo žmogus gero per tuos metus ir matai? Taip lauktų atostogų idilijos – šiukštu! – negalima gi vienu mostu sudaužyti. Lyg smailaus peilio ašmenys sulenda tokia baisi atgaila sielon, kad nebeištveriu – ašara blizge ant skruosto ir prikepa: „Laimė baisinga – išsvajotos jūros ir joduotos saulės bučiuojama, Grasilda, esi“, – užverda galvoje minčių sirupas.

„Pasaulio pabaiga!“ – suinkščia lyg šunytis nuo gauto smūgio fantazijų buveinė. Žiežirbos pasklinda plačiu spektru aplink, akyse – harmoningai skleidžiasi įvairiaspalviai ratilai. Spėju pamatyti tarp jų tik kažkokio jauno meitėlio išsiviepusį snukį – sąmonė išeina, na, kuriam laikui, vietoj manęs – Grasildos Bezdanskienės, atostogų.

Kai atitokusi, svyrinėdama lyg rudens paliegusi muselė keliuosi nuo smėlio – aplinkui jau tįsta paskutinės vakaro žaros. Tylu lyg kokiam kape. Nė tuščios dvasios. Negana to, dar pasigendu ir savo atsineštų daiktų. Ką jau kalbėti apie rankinuką ir jo turinį, kai net sijono ir bliuzės nebėr.

„Dieve, Dieve… ir kodėl tu mane taip apleidai?“ – užrypuoja lyg gaigalo nustekenta antis širdis. Ašaros teka lyg iš prakiurusio čiaupo. „Kaip dabar pareiti per visą Palangą pusplikei?“ – jau kūkčioju visu balsu. Karčia tulžim apsipila esamasis laikas. „Tai durnė! Ir kokio bieso aš čia broviausi? Ko dėjau tokius pinigus? Būčiau sau gulėjusi prie gimtos kūdros, varlės kvarktų sau: kuontryyy... kuontryyy... tumbalalaikes – vargo būčiau sau nemačiusi. Dar ir žiemai litas kitas būtų likęs. Gerai, kad ne visus pinigus čia atsinešiau“, – nusmelkia šviesesnė mintis pajūrio dangų.

„O kokio velnio dabar ir į tuos poilsio namus beiti?“ Randu šiokią tokią išeitį: „Grįšiu rytoj, kai visi po gatves lakstys vėl pusplikiai.“ Malonumas užlieja krūtinės ląstą. Kloju po nugara kažkieno paliktą gerą šmotą popieriaus, prisidengiu kitu ir... bangpūčiui papūtus į visas slaptas kūno vietikes, kas prieš saulę kepinasi, aš – mėnulio glėbyje vartausi.

Tokia ramybė tyvuliuoja aplink, kad nepajuntu, kaip užtriūbiju ant viso paplūdimio… Taip prasideda tikrosios garbingos Grasildos Bezdanskienės atostogos.