Dvi paskiros upės

Niekas Klementinai į dantis nežiūrėjo. Tėvas, kurio visi klausė ir bijojo, trenkęs į stalą kumščiu, išbūgnijo:
– Kokį parinkau, už tokio ir tekėsi, ubagų mano giminėje nereikia!
Visą naktį mergina, mylėjusi tik savo Pranelį, praraudojo, prašlapino mergautinę pagalvę. Sapnuose ji dar bėgo pabarėliais prie jo prisiglausti, o ir pastarasis į ją žvelgė meilės pilnomis akimis. Abu vylėsi, kad dardant vežimaityje į bažnytėlę jiems skambės vestuvių varpai... Taip jai gėlė širdį. Žinojo, prieš tėvo valią nepapūsi. Jei jau įsikabino kokios užmačios, mirk – gyvenk, bet savo padarys. Tik ji nesuprato, kodėl tyli motina, kodėl jos nė žodeliu neužtaria. Ašaroms byrant, pro akis prabėgo jos nerūpestingai šviesios dienos, trumpi vakariniai pasimatymai. Virpėjo, salpėjo jos širdis, atrodė, Pranelis kužda meilius žodžius, liečia lūpomis jos lūpas.
– Taip reikia, – lyg kirviu nukirto jos gimdytoja, kai Klementina jos paprašė, kad perkalbėtų tėvą, kada meldė jos neišduoti už nemylimo, penkiolika metų vyresnio. Kai prisipažino mylinti kitą.
Kai ėmė artėti toji „sūdna“ diena, mergiotė vis dar tikėjosi, kad Pranelis ims ir pagrobęs ją, slapta išveš ten, kur ji bus šalia jo laiminga. Į neviltį krito, kada suprato, jog be skatiko dar niekur niekas nepritiko. O namiškiams ruošiantis vestuvėms, galutinai susitaikė su tokiu savo likimu.

Vestuvių rytą Klementina lyg nusikaltėlė įsėdo į važį šalia Jurgio ir galvą nuleidusi, paskendusi ašarose, išvyko sumainyti žiedų. Išrinktasis, niekas jo adresu negalėjo pasakyti blogo žodžio, buvo doras ir netingus žmogus, ne vieną apšoko darbštumu. Gal per tuos darbus ir pačios neturėjo laiko pasieškoti, tad tą reikalą pavedė piršliui Butnoriui. Na, o pastarasis ir sukirto delnais su Klementinos tėvu.

– O ko dabar ne žentas? – merkė akį piršėjui po trečios taurelės tėvas. – Vyras stotingai nuaugęs, galvą ant pečių turi, veislė, mįsliju, irgi yra, o ir mūsų Klementina yra ne iš kelmo spirta, merga jau prisirpusi, sujungsim porą pagal Dievo norą! – pylė piršliui – melagiui ketvirtą.
Viskas buvo su tuo Jurgiu gerai, tik jausmingumo jam tėvai nebuvo užprogramavę. Tad taip ir sėdėjo šalia savo raudančios jaunosios, nes jam atrodė, kad taip ir turi būti – visos mergos taip, verkia, verkia... o po šliūbo, žiūrėk, jau ir šypsosi, kvatoja. Ašarų nė „spago“ nelikę. Na, o kai vaikai pabyra, taip ir užmiršta visas tas kvailas romantikas, doriausiomis pačiomis tampa.

– Nuooo!.. – ragino žirgą, o tas, uodegą išrietęs, ėjo per miestelį žaibu. Važnyčiotojas sėdėjo išdidus, gi staininiu lakdino prie altoriaus savo išsirinktąją.
Taip du, per prievartą, sujungti gyvenimai, kaip tos dvi paskiros upės, po priesaikos prieš Dievą ir pasiliko po vienu stogu. Medaus nekopinėjo, nes poros naktys nebuvo saldžios, tik iš reikalo, tiktai sutuoktinių pareigos atlikimas. Klementina bodėjosi Jurgiu, jo šeriuotais skruostais, nujautė – tėra daiktu, kuriam nepriklauso nei švelnumas, nei meilios glamonės. Jurgis irgi nematė reikalo savo moterį pamaloninti, užvirsdavo lyg koks primirkęs rąstas, šnopuodavo, riaumodavo... Tuo metu jai atrodė, kad Jurgis yra panašus į įsiutusį bulių. O kai po to nemalonaus niurkymo atsukdavo jai nugarą ir imdavo triūbyti, Klementinai jį jau norėjosi užmušti. Savo „pirmąją naktį“, kurią svajojo apturėti tik su mylimu Praneliu, ji atsimins kaip baisiausią košmarą.

Dienos bėgo, bet tuose jų santykiuose niekas nesikeitė. Kai tas pats grubus ritualas kartojosi kas naktį, ji ėmė vengti anksti gultis. Pateisinimui vis atrasdavo nebaigtų darbų, stengėsi išvengti nemylimo vyro prievartinės egzekucijos, tos šeriuotos krūtinės, smirdančių taboka ūsų. Jurgio neapkentė, juk jį laikė nelaimės kaltininku.
Kai pajuto, kad kažkas darosi su ja ne taip, moteriška nuojauta pasakė: „laukiesi“. Jurgis, sužinojęs naujieną iš savo motinos, atrodė tarsi būtų užkariavęs visą pasaulį. Vos įžengęs į trobą, pripuolė ir stipriai apkabino Klementiną.
– Oi, gražiai pilna mano pačiutė, oi gyvybės pilna, – bučiavo jos skruostus. – Atmink, kol tik jėgos leis, mylėsiu tave.
Klementina, dantis sukandusi, ilgai kentė tuos jo „pamaloninimus“, bet kai pilvas ėmė lipti ant nosies, Jurgiui ištarė griežtą:
– Gana! Užteks čia mane maigyti! Vaiko pagailėk! – išstūmė lauk visą pasibodėjimą juo. – Ir žinok, tavęs niekada nemylėjau ir prievarta mylimas nebūsi! – tėškė taip, kad Jurgis pritūpė.
Jis žmonos pykčio nesuprato, stovėjo sutrikęs ir mirkčiojo akimis. Klementina Jurgiui paliko dvigulę lovą, o pati išsikraustė į seklyčią. Jurgis buvo geros širdies žmogus, tad nekėlė rankos, tik sėdėjo vienišas prie krosnelės, o krūtinėje jautė ylos dūrį.
Vieną speiguotą naktį Klementina „subiro“, lopšyje sukrykštė nauja gyvybė.
– Jurgi, būk Dievo pagarbintas, – pribuvėja klojo jam dukrelę į glėbį. – Suteik tėvišką palaiminimą.
Kai priglaudė savo pirmagimę, Jurgio krūtinėje tapo šilta. „Viešpatie, pažadu, mylėsiu šią mažą būtybę labiau už save, apsaugosiu ją nuo visų gyvenimo vėjų“, – mintyse prisiekė jis, braukdamas ašarą.

Praėjo keli mėnesiai. Vieną vakarą, kai lauke pūga negailestingai draskė obelų šakas, į duris kažkas pasibeldė. Jurgis buvo išėjęs į tvartą, tad Klementina viena pravėrė duris. Ant slenksčio stovėjo jis. Pranelis. Sulysęs, bet tomis pačiomis karštomis akimis.
– Klementina, bėkim, – sušnabždėjo jis, tiesdamas rankas. – Turiu sutaupęs pinigų, pasislėpsim mieste. Negaliu žiūrėti, kaip tu čia vysti.
Klementinos širdis sudrebėjo. Akimirką prieš akis iškilo visos jos svajonės, bet rankos dar stipriau suspaudė šiltą, miegantį kūdikį. Ji pažvelgė į šiltą trobą, į lopšį ir į artėjančią Jurgio žibinto šviesą kieme.
– Per vėlu, Praneli, – tyliai, lyg pati sau, ištarė ji. – Mano gyvenimas jau „subiro“ į šį lopšį. Eik, kol Jurgis nepamatė.
Ji užvėrė duris, užrakindama savo praeitį nakties šaltyje.

Kai Jurgis įėjo į vidų, nusipurtė sniegą ir paklausė:
– Kas ten buvo, pačiute?
Klementina priėjo prie jo ir pirmą kartą pati, savo noru, apkabino ir pabučiavo į skruostą.
– Tik vėjas, Jurgi, – atsakė ji žiūrėdama į ugnį. – Tik pavasario ieškantis vėjas.